Home » Naujienos » Pasaulis ant moterų pečių

Pasaulis ant moterų pečių

Kenijos pusiaujo plynaukštėse, Lakipijos apygardoje, prie Ol Pejetos gamtos rezervato tvoros įsikūrusiame Tangi Nyeusi kaime gyvena sezoniniai klajokliai ir gyvulių augintojai – samburu gentis. Mūsų viešnagės dieną į vieną kaimo vietų renkasi samburu moterys, tiesa, tik vyresnės, nes jaunesnėms prie susibūrimo prisidėti nevalia – neleidžia vyrai, be to, reikia ganyti gyvulius ir atlikti daugybė namų ruošos darbų.

Matau jas tolumoje, varančias iš aptvarėlio ožkų ir avių kaimenes ganytis. Namie paprastai lieka tik senyvesnio amžiaus moterys, mažamečiai vaikai ir vyrai. Šioje gyvenvietėje tvarką prižiūri šeimos galva – aklas aštuoniasdešimtmetis senis, kuris lazda pasiieškodamas kelio sukinėjasi palei namukus, pačių moterų suręstus iš pagalių, purvo, karvių mėšlo, ir klausosi mūsų pokalbio.

Samburu moterų kasdienybė

„Oi, nežinau, kiek man metų… – šypsosi iš pažiūros jauna moteris, paklausta, kokio yra amžiaus, – gal 50–60.“ Tačiau suskaičiavus paaiškėja, kad Nchilimo ne vyresnė nei 35-erių. Toks ilgas pasirodė gyvenimas užauginus 6 vaikus! Gyvenimas tikrai gali prailgti, kai kas rytą tenka keltis švintant ir kuopti, melžti, šerti galvijus, ruošti juos į ganyklą, kelis kartus per dieną 4–5 km pirmyn ir atgal atnešti po 20 l vandens, rūpintis malkomis, gaminti valgį gyvulių ganytojams, auginti vaikus ir atlikti galybę kitų namų ruošos darbų, negana to, atėjus naujam sezonui ir prireikus persikelti pačioms pasistatyti naujus namus.

Mums natūraliai kyla klausimas: koks gi vyro vaidmuo šiame namų ūkyje? Moterys paaiškina – taigi rūpintis tvarka ir saugumu! Apsižiūrėję, ar viskas gerai, vyrai dažnai išeina pabendrauti su kaimynais ir pasiurbčioti vietinės gamybos alkoholio. Tačiau grįžę vėl tikrina, ar visos karvės ir ožkos parvestos namo. Moteris, praganiusi kokį gyvulį, sumušama ir siunčiama jo ieškoti. Jei neranda, turi gūžtis, kad lazda mirtinai neduotų per galvą – kas tuomet vaikus prižiūrės? Pavyzdžiui, aną pyplį, kuris skara yra pririštas moteriai prie krūtinės ir trina į ją veiduką stengdamasis atsikratyti į nosį ir burną lendančių musių.

Išgirdusios viešnios iš Europos pareiškimą, kad dar nežino, ar nori turėti vaikų, samburu genties moterys ir vėl juokiasi susiriesdamos, net kaklą keliais sluoksniais juosiantys spalvotų karoliukų papuošalai barška. Europietė ir jos bendrakeleivės dairosi viena į kitą – būta iš ko taip juoktis? Netrunkame sužinoti tai, kas mums ir anksčiau buvo žinoma, tik užmiršta gyvenant Vakaruose – Kenijoje, kaip ir daugelyje kitų besivystančių šalių, bevaikės laikomos bevertėmis, gyvenimą nugyvenusiomis veltu. Šiame kaime moterys paprastai turi po 8–10 vaikų. Nors pasitaiko ir tokių, kurios susilaukia tik vienos atžalos, bet, atlikusios šeimos pratęsimo pareigą, vis tiek yra pripažįstamos. Liūdniau gyvenimas susiklosto toms moterims, kurios nepagimdo nė vieno vaiko. Jos gali būti išvaromos iš namų ir pasmerkiamos vienatvei bei skurdui, nes kitąsyk ir biologinė šeima atgal nebepriima – juk už dukrą vyro sumokėta pusė kaimenės! O gyvulių grąžinti niekas nenori.

Visą straipsnį skaitykite: lzinios.lt

TMP_002
________________________________

Apie projektą

Šių metų sausį Vaida Blažytė, laimėjusi straipsnių konkursą „Žiniasklaida vystymuisi“, kartu su fotografe Akvile Norkute, pelniusia pirmąją vietą fotokonkurse „Pasaulis tavo akimis“, lankėsi Kenijoje. Čia jos ieškojo įsimintinų ir aktualių vystymosi istorijų, kurias galėtų pristatyti Lietuvos skaitytojams. Autorės, šiame straipsnių cikle jau atskleidusios Nairobio priemiesčių kasdienybę („Lietuvos žinios“, š. m. kovo 5 d.), siūlo pažvelgti į toliau nuo sostinės gyvenančių genčių kasdienybę ir lyčių lygybės problemas, aktualias visame pasaulyje. Atlikti tyrimai ir pavyzdžiai čia pat, Lietuvoje, liudija, kad smurtas artimoje aplinkoje vis dar yra gajus ne tik besivystančiose šalyse. Dažniausios aukos – moterys, tačiau smurto pasekmės atsiliepia visai visuomenei: fizinį skausmą neretai lydi ilgalaikės psichologinės problemos, stresas, prarandami gebėjimai megzti naujus santykius, pasitikėti žmonėmis. Tokiame kontekste tvarus bendruomenių ar valstybių vystymasis tampa neįmanomas.

Smurtas artimoje aplinkoje primena ydingą ratą, kai į jį žvelgiama kaip į išskirtinai šeimos reikalą, nesiimama priemonių užkirsti jam kelio ateityje, smurto aukos kaltinamos pačios „išprovokavusios“ prievartą. Svarbu ir tai, kad besivystančiose šalyse moterys dažnai nėra linkusios prisipažinti patiriančios prievartą, nes mano, jog taip savo šeimai, bendruomenei gali užtraukti gėdą.

V. Blažytė savo straipsnyje pasakoja apie pamažu vykstančius pokyčius ir parodo, kaip Kenijos samburu genties moterys pradeda šnekėti apie tradicinės vyrų kontroliuojamos bendruomenės problemas, svajoja apie teisingesnę ateitį savo dukroms. Šis rašinys atskleidžia, kad iš ydingo smurto rato galima išeiti tik siekiant išsilavinimo, garsiai kalbant ir kvestionuojant nusistovėjusius lyčių vaidmenis, agituojant už bendruomenės vertybių kaitą „iš vidaus“. Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos Namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

Ilgamečiai projektai





2022 m. lapkričio mėn.
Pr A T K Pn Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930