Sprogimai Afganistane griaudėja ne tik pakelėse ar šalia apkasų, bet ir šalia vietinių žurnalistų biurų. Tokios reakcijos sulaukia jų reportažai apie įsikerojusią korupciją. Tuo tarpu pabėgėliai sprogdina internetus. Feisbuke jie šaiposi iš savo gimtinės konservatyvumo arba stoja į vietinių pusę kovoje su neteisybe. O vietinės žurnalistės prasitarė apie afganistaniečius, kurie panašiomis provokacijomis siekia prieglobsčio Vakaruose.
Muhammadas Shahabas yra vienas iš keleto žurnalistų visoje provincijoje, bet jų darbas drebina provinciją. Nuo pat pradžių prieš Daikondžio radiją, kuriam vadovauja M.Shahabas, buvo nusiteikę vietiniai mulos. Jie aršiai švaistėsi kaltinimais, jog radijas dirba Vakarams.
Nors vietinių šventikų kaltinimai ir buvo tušti, Daikondžio radijui kelią išties praskynė ne patys afganistaniečiai. Provincijoje, kur nėra jokios industrijos, tik maži vietinių ūkiai, o kai kurios vietinės mokyklos dar net neturi pastatų, regioninei žiniasklaidai sąlygos nepavydėtinos.
Todėl atsistoti ant kojų Daikondžio radijo kolektyvui padėjo tarptautinė organizacija „Internews“. Prieš šešiolika metų, kai Daikondis atsiskyrė nuo Uruzgano, tarptautiniai instruktoriai surinko mokyklų absolventų komandą ir juos pavertė žurnalistais. Tiesa, visi šie pradininkai jau nebedirba radijuje.
M.Shahabas užsiminė apie vieną žurnalistę, kuri pasitraukė visai neseniai. Ji aiškino sulaukusi spaudimo, kai radijas paskelbė apie vietinių pareigūnų korupciją. O kaskart po tokių reportažų M.Shahabas sako pasimeldžiantis – prieš eidamas į darbą ir dar kartą prieš kelionę atgal.
Radijo vadovas baiminasi ne be reikalo. Prieš septynerius metus Uruzgano gubernatorius buvo įsakęs jį suimti. Kaip sako M.Shahabas, jis atsidūrė teisėsaugininkų rankose, kai atsisakė reportaže panaudoti visą gubernatoriaus kalbą. Netrukus radijo vadovas buvo paleistas, tačiau gubernatorius žurnalistus jautėsi pamokęs.
Kur kas pavojingesnės „pamokos“ teko M.Shahabo kolegoms iš „Nassim“ radijo. Radijo stoties savininkas Reza Wahidi pasakojo, kad po reportažų apie galimą Daikondžio gubernatorės korupciją, jam teko susirūpinti savo gyvybe.
R.Wahidis baiminosi ne be pagrindo. Praėjusiais metais šalia radijo stoties buvo susprogdinta granata. Šį incidentą sekė pernakt atsiradęs užrašas „Mirties radijas“ ant pastato sienos. Kiek vėliau nepažįstamasis grasino jo mažamečiui sūnui.
O kai ir tai nesustabdė „Nassim“ žurnalistų, R.Wahidi teigė, kad gubernatorės vyras asmeniškai pagrasino jį nužudyti. Bet šie mįslingi incidentai liovė iškart, kai Daikondžio žurnalistų negandos atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį.
Tačiau kaip žurnalistai sugebėjo taip įsiutinti vietinius šulus? R.Wahidi pasakojo, jog į juos pagalbos dažnai kreipiasi vietiniai. Valdžia ir teisėsaugia Daikondžio gyventojai nepasitiki. Pasitaiko, kad informaciją perduoda ir nusivylę biurokratai.
Visą straipsnį skaitykite 15min.lt
15min žurnalisto Pauliaus Ramanausko kelionė į Afganistaną organizuota pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Komisijos.
