Home » Naujienos » Iš izoliuotos Afganistano provincijos: ir jaunimas, ir žilagalviai čia renkasi mokėti už aukštąjį mokslą

Iš izoliuotos Afganistano provincijos: ir jaunimas, ir žilagalviai čia renkasi mokėti už aukštąjį mokslą

Varyti vaikų į mokyklą Afganistane nereikia, jie ten veržiasi patys. O moksleivių tėvų entuziazmas švietimui slūgsta. Ypač kai jie mato kaimynų dukras ir sūnus, grįžtančius be darbo ne tik iš mokyklos, bet ir po studijų universitete.

Kaip parodė Tahiros ir jos medelyno istorija, Daikondyje nevyriausybininkai skiria ypač daug dėmesio vietinėms moterims. Jie jas įkvepia, paremia, kai sunku, o prireikus ir gina. Bet moterims padeda ir vietinė valdžia.

O vieną popietę mums teko galimybę šias pastangas įvertinti patiems.

Kartu su nevyriausybininkais sėdome į visureigius, bet pasukome ne duobėm nusėtais keliais, vedančiais į kalnus, o lygiu it stiklas plentu. „Oxfam“ darbuotojai aiškino, jog asfaltas išlietas vos prieš keletą savaičių, o mūsų kelionės dieną Nilyje kaip tik lankėsi delegacija iš Kabulo.

Proga neeilinė. Keliolika kilometrų nuo Daikondžio sostinės vyks „moterų sodo“ atidarymas, o visame Afganistane panaši vieta yra tik Kabule. Prieš septynerius metus šalies sostinėje buvo atidaryta pirmoje tokia erdvė. Tai nėra vieta, kur moterys gali tik atsipalaiduoti augmenijos šešėlyje – prieš keliolika metų tokio sodo net nebūtų galima įsivaizduoti, nes šioje vietoje moterys mokosi kovoti už save.

Šioje erdvėje jos dailins savo CV ir ieškos darbo. Sodelyje jos galės prekiauti ar kurti naujus verslus. O per pertraukas galės žaisti tinklinį ar nusimetusios hidžabus plepėti tarpusavy. Šis sodas yra lyg moterų užimtumo ir laisvalaikio centras, kur jos galės jaustis visiškai laisvai. Bent jau toks planas.

Anksčiau net nuosaikūs Daikondžio hazarai, taip puoselėjantys savo regiono reputaciją kaip saugiausio visame Afganistane, nebūtų ryžęsi leisti savo žmonų, seserų ar dukrų į tokią vietą dėl Talibano grėsmės. Tačiau panašu, kad laikai keičiasi.

Bent jau tuo mus bandė įtikinti Roshana Ikhtyari. Ji sugebėjo tapti vienos iš Daikondžio bendruomenių tarybos pirmininke, nors buvo beraštė. Užėmusi garbingas pareigas R.Ikhtyari išmoko ir skaityti, ir rašyti. Iš pradžių ji nė pati netikėjo, jog gali vadovauti tarybai, tačiau ją pastūmėjo „Oxfam“.

Nežinia, ar norėdami pateisinti organizacijų lūkesčius, ar nuoširdžiai palaikydami R.Ikhtyari, vietiniai atiduoda jai balsus jau kelintus metus iš eilės. O R.Ikhtyari savo poste nesnaudžia. Ji kartu su kitais tarybos nariais įtikino valdžią, jog moterų sodui turi būti skiriamas prioritetas tarp visų kitų vystomų projektų.

Tądien sode sutikome ne vieną moterį. Jos bandė parduoti namuose išaustus kilimus ar pagamintus skanėstus, bet joms sunkiai sekėsi nustebinti Daikondžio gyventojus vietine produkcija. Visos moterys sutartinai aiškino, kad norėtų atsidaryti savo parduotuvę Nilyje ar siųsti savo produkciją į Kabulą. Galbūt ten atsirastų klientų jų tradiciniams dirbiniams.

Kol kas Daikondžio moterys net negali atsidaryti parduotuvės vietiniame turguje, o per moterų atidarymą į jų verslo pirmuosius žingsnius netoliese šnairavo vietiniai vyrai ir berniukai.

Tačiau Daikondyje auga nauja karta, kurios mergaitės mokosi kovoti už save jau nuo vaikystės, o berniukai – jas palaikyti. Kai kurie iš šių vaikų užaugo, kaip kad, pavyzdžiui, mūsų pagalbininkė Fatima Yaqubi, kuri vadovauja „Oxfam“ biurui Daikondyje ir padeda neišklysti iš kelio kitiems.

F.Yaqubi pabrėžė, kad tik kas trečias moksleivis iš visos Daikondžio provincijos gali pasigirti, jog mokosi ne lauke, o mokykloje.

Provincijos sostinės gyventojams pasisekė. Šalia Nilio prieš keletą metų valdžia surado pinigų suręsti pastatą „Robat Dasht“ pagrindinei mokyklai, kur berniukai ir mergaitės mokosi kartu. Netrukus mokykla tapo vidurine, šiuo metu čia mokosi apie 900 moksleivių, o Jungtinių Tautų Organizacija finansuoja priestato statybas.

Moksleivių skaičius galbūt neskamba įspūdingai, tačiau stovint priešais pastatą sunku įsivaizduoti, kaip vienaaukštė mokykla su mažiau nei 10 klasių gali sutalpinti tiek vaikų.

Nevyriausybininkas Nawruzas Alis paaiškino, kaip buvo išspręsta šita problema. Pasirodo, kad moksleiviai mokosi pamainomis. Vieni iš jų užima suolus nuo ankstyvo ryto iki popietės, o iki vėlyvo vakaro juos trina vyresnių klasių vaikai.

Visą tekstą skaitykite 15min.lt 

15min kelionė į Afganistaną organizuota pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Komisijos.

Ilgamečiai projektai





2024 m. balandžio mėn.
Pr A T K Pn Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
2930