Bajau Laut arba Sama Dilaut -jūrų klajokliai, nykstanti etninė grupė, išlaikiusi jūrinį gyvenimo būdą. jie keliauja valtimis, klaidžioja po Koralų trikampį (tropinių vandenų sritis, aprėpianti Indoneziją, Malaiziją, Papua Naująją Gvinėją, Filipinus, Solomono salas ir Rytų Timorą) arba apsistoja nameliuose, statramsčiais įtvirtintuose ant rifų ar salose.
Jūrų klajokliai yra kilę iš Šulu salyno Filipinuose, Mindanao pakrančių ir šiaurės Borneo. Šiuo metu Bajau Laut yra laikoma antra pagal dydį etnine grupe Sabaho valstijoje, Malaizijoje, tačiau tikslus populiacijos dydis nėra žinomas.
Pasak legendos, per didįjį potvynį iš Jahoros (Malaizija) bangos išplukdė princesę. Gedintis tėvas įsakė savo pavaldiniams ieškoti ir surasti dukterį, bejos negrįžti į karalystę. Nuo to laiko jie blaškosi jūrose.
„Bajau Laut yra kaip Amerikos raudonieji indėnai arba Australijos aborigenai, tačiau juos sunkiau susekti ir tyrinėti jų kultūrą, nes jie nuolatos juda vandenyne“, – teigia Sempornos miestelio (Sabaho valstija, Malaizija) meras Suhaime Bin Ejipas. Vandenynas Sama Dilaut žmonėms yra viskas. Tai jų namai, žaidimų aikštelė vaikams ir pagrindinis maisto bei pajamų šaltinis.
Nežino net savo amžiaus
Dauguma Bajau Laut nežino savo amžiaus, turi tik asmenvardį ir nemoka nei skaityti, nei rašyti. Daugelis jų neturi jokių asmens dokumentų ir nežino, kur yra gimę. Tiesa, prieš keletą metų Sabahe valdžia pradėjo registruoti jūrų klajoklius ir išduoti pirmuosius Bajau Laut dokumentus. „Man buvo pasakyta, kad dabar esu 32 metų, – sako Agunnay, kuris su šeima gyvena Mabulo saloje (Malaizija). -Jie tiesiog pažiūrėjo į mane ir nusprendė, koks mano amžius.“
Dabar Bajau Laut dokumentų išdavimas yra sustabdytas. „Daugybė žmonių norėjo pasinaudoti Bajau Laut dokumentais, nes jie leidžia laisvai judėti tarp Malaizijos, Indonezijos ir Filipinų. Jie tiesiog pasirodydavo ir teigdavo esą Bajau Laut, norėdami gauti dokumentus, nors buvo aiškiai matyti, kad yra iš sausumos“, – pasakoja S. Bin Ejipas.
Kai neturi dokumentų, neturi teisės į išsilavinimą, sveikatos apsaugą. Sama Dilaut negali gyventi įprasto gyvenimo ir nuolatos susiduria su sunkumais. „Jie beveik neturi jokių teisių, yra labai neturtingi ir turi užsitikrinti pragyvenimą su labai ribotais ištekliais. Taip pat jie nėra išsilavinę ir neturi beveik jokios darbo patirties, išskyrus žvejybą“, – sako antropologas Erikas Abrahamssonas iš Švedijos. Jis kurį laiką praleido su Sama Dilaut, mokydamasis jų dialekto ir studijuodamas jų gyvenimą bei kultūrą.
Tiems, kurie renkasi gyventi ant vandens, vyriausybė nesuteikia jokios paramos. Greičiau jau atvirkščiai, bet kuris Bajau Laut, kuris neturi pilietybę patvirtinančių dokumentų, už medicinos paslaugas turi sumokėti beveik tiek pat, kiek draudimo neturintis keliautojas. Daugelis Sama Dilaut miršta dėl to, kad neišgali gydytis ligoninėje.
Tęsinys: lzinios.lt
________________________
Straipsnis dalyvavo konkurse, organizuotame pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), remiamą Europos Sąjungos. Straipsnio autorė – Berta Tilmantaitė – jame užėmė antrąją vietą.
Pasaulis šiandien juda vis greičiau: naujosios technologijos leidžia akimirksniu susisiekti su bet kuriuo Žemės kampeliu, keistis idėjomis, o pigių skrydžių kompanijos iki šiol neregėtą skaičių žmonių įgalina keliauti ir pažinti pasaulį už jų miesto ar šalies ribų. Paradoksalu, bet kai kurioms grupėms globalizacija, priešingai, gali reikšti būtinybę prisitaikyti prie sėslesnio gyvenimo būdo.
Sedentarizacija – tai ilgalaikis klajokliškų genčių, bendruomenių apsistojimas konkrečioje vietoje, pamažu prisitaikant prie vietinių gyventojų formalių ir neformalių taisyklių, papročių irtradicijų. Daugiausia iššūkių šiandien šis procesas kelia besivystančiame pasaulyje, kuriame sparti ekonomikos, technologijų plėtra kaip niekad „suartina“ klajojančias ir sėslias visuomenės grupes. Taigi vyriausybės šiose šalyse dažnai susiduria su problemomis užtikrinant lygias klajoklių teises, įtraukiant juos į švietimo ir socialinių paslaugų sistemas.
Berta Tilmantaitė savo straipsnyje kalba apie būtent vieną iš šių grupių – jūrų klajoklius Pietryčių Azijos jūrose, ir parodo nevienareikšmiškas globalizacijos pasekmes tradiciniam šių žmonių gyvenimui.
Straipsnių konkursas, kuriame dalyvavo rašinys, organizuotas Všį„Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybiniųvystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma ir Nacionaliniu socialinės integracijos institutu.
