Lapkričio 10-ąją prieš dvidešimt metų pakartas vienas žymiausių visų laikų nigeriečių. Aplinkosaugos aktyvistą, rašytoją Keną Saro-Wiwą, kovojusį prieš „Royal Dutch Shell“ taršą Nigerio deltoje, myriop pasmerkė šalies valdžia.

Nuo pat šeštojo dešimtmečio, kuomet naftos milžinė pradėjo juodojo aukso gavybą ogonių, nedidelės etninės grupės, žemėse, užimančiose apie tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą pietrytinėje Nigerio deltos dalyje, tvyrojo įtampa. Vietiniai gyveno vis labiau teršiamoje aplinkoje ir negalėjo tęsti tradicinių pragyvenimą užtrikrinančių veiklų – žvejybos bei žemdirbystės. Lemiamas taškas „Shell“ ir ogonių santykiuose pasiektas 1993-iaisiais, kuomet keli šimtai tūkstančių žmonių susirinko taikiam protestui. Jo simboliu ir šiandien laikomas vienas iš jų – K. Saro Wiwa.

Aktyvistu tapęs rašytojas

Mahatma’os Gandhi ir Martino Lutherio Kingo nesmurtinio pasipriešinimo pavyzdžiu sekęs aktyvistas nužudytas, eidamas 55-uosius metus. Jis buvo gerai žinomas ne tik Nigerijoje, bet ir visame pasaulyje. Profesinę karjerą pradėjęs kaip universiteto dėstytojas netrukus jau ėjo valstybės tarnautojo pareigas. Nigerijos pilietinio karo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje metu jis palaikė vieningos šalies idėją, o ne atskira valstybe pasiskelbusią Biafrą: šia tema publikavo didelio populiarumo sulaukusį romaną „Sozaboy“ bei karo laikų dienoraščius.

Jis rašė poeziją, prozą, taip pat ir scenarijus televizinei produkcijai. Jo prodiusuotas satyrinis serialas „Basi and Company“ įvardijamas kaip vienas žiūrimiausių Afrikoje. Kai buvo atleistas iš valstybės aparato dėl kovos už savo tautos autonomiją, K. Saro-Wiwa ėmėsi verslo mažmeninės prekybos ir nekilnojamo turto srityse. Vėliau susitelkė ties rašymu, žurnalistika, darbu televizijoje, trumpam buvo grįžęs į politinę sceną, tačiau nuo 1990-ųjų daugiausia kovojo už žmogaus teises, rūpinosi aplinkosauginiais reikalais.

Plakatas su K. Saro-Wiwos atvaizdu / Rositos Garškaitės nuotrauka

Siekdamas atkreipti dėmesį į ekologinę krizę Nigerio deltoje K. Saro-Wiwa 1990-aisiais tapo vienu pagrindinių „Judėjimo už ogonių išlikimą“ (angl. MOSOP – Movement for the Survival of the Ogoni People) veikėjų. Jis buvo įsitikinęs, kad Nigerio deltoje esantys ištekliai turi atnešti naudos vietiniams, o ne nugulti svetimšalių ir valdžios elito kišenėse. Tais pačiais metais išleistas ogonių teisių bilis, kuriame pažymima, jog per pirmuosius tris „Shell“ veiklos jų žemėse dešimtmečius Nigerija uždirbo apie 30 milijardų dolerių, tuo metu jiems nenubyrėjo nieko: vietiniai gyveno be elektros, vandentiekio, neturėjo atstovų tarp šalies valdančiųjų. Dokumentu buvo reikalaujama politinės autonomijos, kuri grėsė tarptautinės korporacijos ir Nigerijos valdžios veiklai ogonių žemėse.

Ogonių devynetas

1995 m. drauge su aštuoniais bendražygiais (Saturday Dobee, Nordu Eawo, Daniel Gbooko, Paul Levera, Felix Nuate, Baribor Bera, Barinem Kiobel, John Kpuine) K. Saro-Wiwa buvo pakartas karo teismo sprendimu. Tuomet Nigeriją valdė diktatorius Sani Abacha, apibūdinamas kaip vienas žiauriausių valstybės vadovų visos Afrikos istorijoje. Šiandien vadinamasis „ogonių devynetas“ laikomi kankiniais, o iš tiesų dėl nesmurtinio pasipriešinimo žuvo šimtai, gal net tūkstančiai šios tautos atstovų.

Plakatas, kviečiantis ogonius vėl pakilti / Rositos Garškaitės nuotrauka

Nuteistieji kaltinti keturių ogonių vyresniųjų nužudymu. Nors nė vieno iš jų nebūta netoliese, kai įvyko tragiškas incidentas, kaip įtariama – organizuotas pačios vyriausybės, paliudijusių aktyvistų kaltumą atsirado. Tik vėliau jie viešai pripažino buvę papirkti pinigais bei darbo galimybėmis naftos bendrovėje.

Iš paskutiniojo K. Saro-Wiwos pasisakymo prieš egzekuciją: „Kartoju, jog visi stovime istorijos akivaizdoje, aš ir mano kolegos nesame vieninteliai teisiamieji. „Shell“ taip pat teisiama <…> Bendrovė išvengė šio konkretaus teismo, bet jos diena be abejonės išauš ir kai kurios čia išmoktos pamokos gali praversti. Neturiu nė menkiausios abejonės, jog ekologinis karas, kurį ji kariauja Nigerio deltoje, anksčiau ar vėliau bus įvertintas, o už karo nusikaltimus bus deramai nubausta. Bendrovė turės atsilyginti ir už šlykštaus karo prieš ogonius nusikaltimus“.

Kančia – ne be reikalo

„Jis buvo pasiryžęs eiti iki galo“, – legendinį aktyvistą apibūdina Batomas Mitee, kurio vyresniajam broliui pavyko išvengti kartuvių 1995-aisiais, o pats už įsitraukimą į ogonių pasipriešinimą buvo suimtas, kankintas. Jis su žurnalistais iš Rytų ir Vidurio Europos, atvykusiais į Nigeriją Europos Komisijos finansuojamo projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ dėka, susitiko Port Harcourte, milijoniniame uostamiestyje šalies pietuose, spalio pabaigoje.

B. Mitee / Peiko Johanssono nuotrauka

Anuomet jis dirbo vienoje ministerijų ir savo veikla rizikavo susigadinti karjerą. Už įsitraukimą į ogonių pasipriešinimą pašnekovas buvo suimtas, kalintas tris mėnesius, prieš jį buvo naudojamas smurtas. Kai jau manė mirsiąs, buvo išleistas iš kalėjimo, iškeliavo į užsienį. Lankėsi Suomijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, kur jau buvo įsikūrę kai kurie ogonių lyderiai. Ironiška, tačiau mirus tuometiniam diktatoriui B. Mitee vėl galėjo dirbti vyriausybėje, netgi drauge su tais, kurie jį kankino. „Kančia nebuvo be reikalo. Mes pasiekėme didesnę laisvę bei supratimą, šiandien žmonės kur kas apdairesni […] Per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo tarša“, – aktyvizmo rezultatus apibūdina jis. Ir priduria, jog žaidimo taisyklės išliko nepakitusios: pinigai iš naftos vis dar sudaro liūto dalį valstybės pajamų. Anot jo, šalies įstatymai, reguliuojantys išteklių gavybos sektorių, turi pasikeisti. Tai daug svarbiau nei vienakartinės naftos milžinės išmokos. Beje, „Shell“, anot jo, taip pat išmoko savąsias pamokas, veikia Nigerio deltoje kur kas atsargiau.

Pasak B. Mitee, žymusis K. Saro-Wiwa suprato ogonių patiklumą tarptautinių korporacijų atžvilgiu, negalvojant apie jų veiklos pasekmes: „Žmonės rėmė šalies ekonomiką savo gyvybėmis […] „Shell“ jie manė esant valdžia. Iki pat 1990-ųjų, kai akyvistai paragino priešintis“. Nors pokalbis apie naftos sektorių, sudarantį didžiąją dalį valstybės ekonomikos, nebuvo galimas, K. Saro Wiwa, matydamas turtingos ištekliais šalies žmonių skurdą, negalėjo tylėti. Kaip pasakoja pašnekovas, jis norėjęs, kad naftininkės Nigerijoje veiktų pagal tuos pačius standartus kaip Vakaruose bei dalintųsi pajamomis su vietiniais, investuotų į jų gyvenimo kokybės gerinimą, švietimą. „Jis buvo bebaimis“, – apibūdina B. Mitee.

Už nesmurtinį pasipriešinimą – teroras

Nesulaukę atsako nei iš valdžios, nei iš „Shell“ 300 tūkst. ogonių (daugiau nei pusė visos tautos) susibūrė į taikią demonstraciją 1993 m. sausio ketvirtąją, šitaip pažymėdami Jungtinių tautų paskelbtų Tarptautinių pasaulio vietinių gyventojų metų pradžią. Šiandien ši data žinoma kaip ogonių diena. „Mes norime laisvės“, – šūkavo susirinkusieji. Kaip pasakoja B. Mitee, suorganizuoti šį įvykį užtruko trejus metus. Jis paaiškina, kad vadinamasis ogonių pasipriešinimas nebuvo kovingas, jo išraiška – dainos, šokiai, viešos kalbos, diskusijos. Dėl to organizatoriai nesitikėjo būsią teisiami, be to, pasikliovė tarptautinės visuomenės dėmesiu jų veiklai. Erabanabari Kobahui 1993-iaisiais buvo dvidešimt penkeri. Kartu su minia jis protestavo prieš naftos milžinės veiklą ogonių žemėse. „Žiaurus engimas“, – kelis metus trukusį Nigerijos valdžios atsaką apibūdina pašnekovas, stovintis istorinėje vietoje, prie „Shell“ įrenginių, kur ir vyko didžioji demonstracija. Devynių aktyvistų egzekucija represijos tik prasidėjo: daugelis įtartų naryste MOSOP buvo suimti, kalinti, kai kurie neteko nuosavybės, dalis dingo be žinios. Nigerijos kariuomenė terorizavo ogonių kaimus: vietiniai buvo priversti palikti namus, žalojami, žudomi.

Į kartuves nuvestas ogonių devynetas ir vėlesnis teroras sukėlė tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą: pasisakė Pietų Afrikos respublikos lyderis Nelsonas Mandela, JAV prezidentas Billas Clintonas, Didžiosios Britanijos karalienė. Iki 1999 m. sustabdyta Nigerijos narystė Tautų Sandraugoje, kai kurios šalys atšaukė iš Nigerijos diplomatus, svarstytos ekonominės sankcijos valstybei bei boikotas „Shell“ atžvilgiu. Didžioji naftininkė, vietinių įvardyta kaip persona non grata, pasitraukė iš ogonių žemių ir negrįžo iki šiol.

Ko nepadarė naftos magnatė

„Dėl demonstracijos „Shell“ buvo priversta atsitraukti, tačiau tinkamai nenutraukė veiklos: tiesiog paliko įrengimus ir pabėgo“, – tęsia pasakojimą E. Kobahas. Visa infrastruktūra, reikalinga naftos išgavimui liko ogonių žemėse. Tad ir bendruomenės, už kurias K. Saro-Wiwa ir kiti aktyvistai paguldė galvas, šiandien vis dar kenčia nuo taršos: juodasis auksas liejasi iš pasenusių vamzdžių ir nuodija vandenį, dirvožemį, orą.

K. Saro-Wiwos portretas / Peiko Johanssono nuotrauka

Nuoskauda naftos magnatės atžvilgiu jaučiama ir dėl bendradarbiavimo su korumpuotu, kraugerišku tuometiniu Nigerijos režimu. B. Mitee įsitikinęs, kad naftos milžinė galėjo padaryti įtaką vyriausybei ir sustabdyti terorą, tačiau jai naudingesnė buvo piliečiams neatskaitinga valdžia. Žymiojo aktyvisto sūnus, taip pat Kenas Saro-Wiwa, yra pabrėžęs, jog „Shell“ irgi atsakinga už tėvo bei jo bendražygių egzekuciją. Jo šeima padavė korporaciją, įtariamą aprūpinus Nigerijos kariuomenę automobiliais, valtimis, amunicija, padėjus organizuoti reidus bei teroro išpuolius kaimuose, į teismą.

2009 metais, teismo Niujorke išvakarėse, „Shell“ sutiko sumokėti 15,5 milijonų dolerių išmoką dėl bendradarbiavimo su tuometine Nigerijos vyriausybe. Žmogaus teises ginančiųjų teigimu, tai viena didžiausių sumų, kurią kada nors tarptautinė korporacija yra išmokėjusi už nesiskaitymą su žmonėmis ir jų gyvenamąja aplinka.

Įkvėpimas šiandienai

K. Saro-Wiwos kapo gimtajame Bane kaime pamatyti nepavyko. Maištingas jaunimas pastojo kelią žurnalistams, lydimiems dabartinių MOSOP lyderių. Tautos vienybė sueižėjusi, požiūriai į gamtinius išteklius bei politinius siekius skiriasi. Be to, atsirado naujų darinių, ginančių ogonių teises.

C. AkpoBari / Peiko Johanssono nuotrauka

„Kenas buvo geriausias žmogus, kada nors gyvenęs Nigerijoje“, – sako Celestine AkpoBari, šiandien kovojantis dėl tikslų, pražudžiusių K. Saro-Wiwą. Jis yra 2007-aisiais įkurto „Ogonių solidarumo forumo“ vadovas, į naftos industriją žiūrintis be kompromisų: juodasis auksas turi likti žemėje, iš jo išgavimo nieko gero, jei ne ši veikla, legendinis aktyvistas būtų gyvas. Tai tik vienas iš egzistuojančių požiūrių į išteklius, glūdinčius po ogonių kojomis. Pašnekovas dar pabrėžia, kad K. Saro-Wiwa buvo geraširdis, rūpinosi kitų labu, atkreipia dėmesį, kad, nors pats buvęs turtingas, stojęs į vargšų, kenčiančiųjų pusę.

„Nesvarbu, ar jis gyvas ar miręs, jo įtaka – didžiulė“, – teigia C. AkpoBari. Ir nė kiek neperdeda. K. Saro-Wiwos vardas su pasidžiavimu skamba vietinių lūpose, o aktyvistai, sutikti ogonių žemėse, jį net vadina Dievo atsiųstu herojumi. Paskutinieji jo žodžiai prieš mirtį ir šiandien įkvepia nigeriečius nesėdėti rankų sudėjus: „Būdamas nekaltas dėl apgaulingų kaltinimų, kreipiuosi į ogonius, Nigerio deltoje gyvenančius žmones bei engiamas Nigerijos etnines mažumas atsitiesti ir be baimės, taikiai kovoti už savo teises. Istorija jų pusėje. Dievas jų pusėje“.

Tuo metu Nigerijos valdžiai K. Saro-Wiwos figūra nepatogi ir po mirties. Britų menininkų darbas, skirtas pažymėti dvidešimtąsias egzekucijos metines, sulaikytas mutinėje, aiškinant, jog jis kurstantis. Ant didelio sunkvežimio išrašyta aktyvistui priskiriama frazė „Kaltinu naftos kompanijas dėl genocido prieš ogonius“.

Šaltinis: lzinios.lt

Dienraščio Lietuvos žinios žurnalistė Rosita Garškaitė kartu su kitais žurnalistais  iš Rytų ir Vidurio Europos tyrinėja aplinkosaugos ir kitus aktualius klausimus skaitlingiausioje Afrikos šalyje – Nigerijoje. Žurnalistų vizitą organizavo Suomijos Žiniasklaidos ir vystymosi fondas (VIKES) pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (Media4Development), finansuojamą Europos Komisijos.  Projekte dalyvauja nevyriausybinės organizacijos: viešoji įstaiga „Europos namai“, Nacionalinė Nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma (NVVBO), „Mondo“ (Estija), „People in Need“ (PIN, Čekija), „PMVRO Slovakia“ (Slovakija), „Green Liberty“ (Latvija), Žiniasklaidos ir vystymosi fondas (VIKES, Suomija) ir Nevyriausybinių organizacijų Afganistano grupė (BAAG. Didžioji Britanija ir Airija). Projektu siekiama kartu su žiniasklaida didinti visuomenės supratimą apie globalizacijos sąsajas ir iššūkius.