Stoviu priešais dvylika tvarkingai palei sieną išsirikiavusių Tanzanijos albinosų ir nežinau į kurį pirma nusitaikyti. Kameros objektyvu, žinoma, o ne kuo kitu. Albinosų revoliucijos kultūrinės trupės nariai tą dieną susirinko savo repeticijų „salėje“ – ant sukaltos pakylos po stogu uždarame kieme, atokiame Dar as Salamo Temekės rajone – filmuotis mano dokumentiniam filmui.
Ugniaplaukė Janet, viena geriausių trupės šokėjų, energingai pašoko sušiuolaikintą tradicinį šokį būgnų ritmu. Juos mušė linksmasis Hasaanas, kuris nulipęs nuo scenos dirbo registratoriumi vėžio instituto morge. Rasta Faith save vadinantis poetas ir Kilimandžaro viešbučio darbuotojas Lakinis drauge su puikios būgnininkės Mwajumos sūnumi Hasaanu atsidavę padainavo melodingą dainą su repo intarpais, plūstančiais korumpuotą, pinigų valdomą pasaulį. Trupės lyderis Mohamedas, persirengęs tradiciniais masajų genties drabužiais, padeklamavo savo kūrybos poemą, kurioje beviltiškai kartojamas klausimas: kas jie, kas gi tie piktadariai, lemiantys tragišką albinosų likimą Afrikoje?
Visos šios dainos, šokiai ir teatralizuoti pasirodymai pasakojo man, europietei, sunkiai suvokiamą žmonių, kuriuos kamuoja albinizmas, padėtį Afrikoje – prieigos prie lygiaverčio išsilavinimo trūkumą, saulės spindulių keliamą pavojų susirgti odos vėžiu, žmogaus teisių nepaisymą, ne tik plačiosios visuomenės atmetimą, bet ir diskriminaciją šeimoje bei meilėje, kultūroje įsišaknijusius prietarus, vedančius prie albinosų luošinimo ir net žudymo.
Domino kitokie žmonės
Vos pradėjusi studijuoti dokumentinį kiną Šiaurės Airijoje jau žinojau, kokia bus mano magistrinio darbo tema. Visada domėjausi „kitoniškumu“ – visuomenės reakcija į reiškinius, kurių nepavyksta pritaikyti jokiai kategorijai, ir „kitokių“ žmonių integravimo į visuomenę problema. Albinizmu susidomėjau savanoriaudama Mozambike, kai pirmą kartą pamačiau berniuką albinosą ir nustebau, kad niekada prieš tai nebuvau susimąsčiusi apie juodaodžių albinizmą. Sekiau naujienas, skaičiau straipsnius, dalyvavau albinosų bendruomenės susitikimuose, peržiūrinėjau jau sukurtus dokumentinius filmus ir ėmiau suvokti šio fenomeno keblumą – baltaodžių bendruomenėje dažnai net nepastebimas albinizmas Afrikoje gali tapti gyvybės arba mirties klausimu.
Tanzanija yra liūdnai pagarsėjusi kaip šalis, kurioje žiauriai pažeidinėjamos albinosų teisės. Pastaraisiais metais dėl pasklidusio prietaro, kad albinosų kūno dalys turi stebuklingų galių, šie žmonės tapo nusikalstamos prekybos tomis dalimis aukomis. Tanzanijos raganiai naudoja jų galūnes, odą, plaukus, genitalijas ir kraują kaip stebuklingų mišinių ingredientus. Šie mišiniai už didelius pinigus parduodami norintiems skubiai praturtėti, išgarsėti, sulaukti sėkmės „pacientams“ – ne tik žvejams ar ūkininkams, bet dažnai ir jau pasiturintiems, įtakingiems žmonėms, net politikams, kurie gali investuoti į šį prabangų stebuklingąjį „vaistą“, kainavusį albinosams suluošinimą visam gyvenimui arba gyvybę…
Albinizmas – tai įgimtas sutrikimas, kurį lemia iš abiejų tėvų paveldimas recesyvinis genas. Jis trukdo organizmui gaminti melaniną – pigmentą, suteikiantį plaukams, akims ir odai spalvą. Dėl šio pigmento trūkumo akys ir oda tampa labai jautrios saulei, todėl gali išsivystyti astigmatizmas arba, tinkamai nesisaugant, odos vėžys. Albinosai, nors ir turi prastą regėjimą bei išskirtinę išvaizdą, yra visiškai sveiki ir pajėgūs, tačiau žmonių pasaulyje dažnai diskriminuojami kaip silpnesni ir nevisaverčiai. Tokios diskriminacijos priežastys – išsilavinimo ir informacijos stoka. Mažiau išsivysčiusiuose pasaulio kraštuose albinosai net išstumiami iš visuomenės.
Albinosų paramos grupė
Siekiant paneigti klaidingus prietarus ir kovoti su šių žmonių diskriminacija bei žudymu, Tanzanijoje buvo įkurtos kelios albinosų paramos grupės, tarp jų – Albinosų revoliucijos kultūrinė trupė, nuo 2000-ųjų organizuojanti muzikinius pasirodymus, spektaklius per konferencijas, susirinkimus ir kultūrinius renginius žmogaus teisių, albinosų niekinimo bei žudymo temomis. Trupę sudaro dvylika spalvingų, energingų ir talentingų asmenybių, su kuriomis man nusišypsojo laimė susidraugauti kuriant dokumentinį filmą apie albinizmą Afrikoje.
Šansai, kad mus, dokumentinės juostos kūrėjas (kartu į nuotykį leidosi kolegė Mara), Tanzanijoje albinosų bendruomenė pasitiks išskėstomis rankomis buvo arti nulio. Į šią šalį plūsta daugybė žurnalistų – fotografuoti, rašyti straipsnių, filmuoti intriguojančia tema, kuri Europoje ar apskritai Vakaruose turės didžiulę sėkmę, reportažai bus parduoti už pinigus, vadinasi, jų kūrėjai pasipelnys, bet kokia iš to nauda pačiai albinosų bendruomenei? Atsižvelgdama į tai Tanzanijos vyriausybė nutarė, jog žurnalistai, norintys kurti šia tema, taip pat privalo įdėti indėlį į albinosų bendruomenę, kad ir kas tai būtų – ar monetarinė, ar materialinė auka. Mes, studentės, pačios neįstengiančios sukrapštyti pinigų bilietui į Pietryčių Afriką, ką jau kalbėti apie visas kitas išlaidas, neturėjome ko pasiūlyti. Tačiau Albinosų revoliucijos kultūrinė trupė, kurią aptikau naršydama internete ir užmezgiau ryšį elektroniniais laiškais, nieko iš mūsų ir neprašė. Jos motyvacija – noras išgarsėti, tapti žymia trupe, keliaujančia po pasaulį ir skleidžiančia informaciją apie albinosų kančias.
Apie narsiąją Albinosų revoliucijos kultūrinę trupę susuktas filmas vadinasi „Dancing the Revolution“./Vaidos Blažytės nuotrauka
Svajojau apie susitikimą
Sovietinę autobusų stotį primenančiame oro uoste pasitinkančiuosius buvo nesunku atpažinti – Aišą Mohamed, trupės įkūrėjo Mustafos Raha žmoną, sutikusią mus priglausti savo namuose, atlydėjo vienas trupės narių vardu Hasaanas. Nenuostabu, kad spausdama jo šiurkščią ranką jaučiausi kaip sutikusi įžymybę – jau keletą mėnesių žiūrėjau į trupės narių nuotraukas ir svajojau apie šį susitikimą.
Kitą rytą Albinosų revoliucijos kultūrinės trupės artistai, mums dar nespėjus susivokti ir apsiprasti naujoje aplinkoje, jau mušė būgnus ir rikiavosi šokti bei dainuoti, o mudvi su kolege savo ruožtu chaotiškai traukėme kameras, mikrofonus ir mosikavome jais visomis įmanomomis kryptimis, šiukštu nenorėdamos nieko praleisti. Nesitvėriau džiaugsmu – man, kaip dokumentinio kino studentei, šis kolektyvas buvo tikras atradimas!
Paprašius trupės narių prisistatyti ir trumpai papasakoti apie save, užvirė tikras šurmulys. Priešingai nei kukliojoje Lietuvoje, visi kone lipo per galvas, kad atsidurtų priešais kamerą, jaudindamiesi dėstė pernakt surepetuotas, o kai kurių net ant popieriaus lapelio pasirašytas biografijas, ir kaip susitarę kalbos pabaigoje pabrėždavo, jog visas problemas išspręstų rėmėjai. Kiti bruko ranka rašytus laiškus – bet kokiam turtuoliui iš Vakarų. Pavyzdžiui, vienas vyrukas (jis net nebuvo trupės narys, tik žiūrovas) labai norėjo turėti bajaji (taip Tanzanijoje vadinamas triratis mopedas su stogu keleiviams vežioti), kad galėtų pradėti verslą ir tapti ekonomiškai nepriklausomas, nors teoriškai albinosai dėl prasto regėjimo juk negali vairuoti… O visą šį šurmulį vainikavo susitikimas su sunkios formos odos vėžiu sergančiu Eriku – į repeticijų salę terapijos išsekintą vaikiną atlydėjo tėvas, norėdamas pasidalyti sūnaus ligos istorija ir tikėdamasis sulaukti bent kokios nors pagalbos. Trupės narių paraginta nukreipti kamerą ir mikrofoną į jį, taip ir padariau, tačiau mygtuko „record“ nuspausti nedrįsau.
Kai organizatorė Aiša paskelbė pietų metą, paaiškėjo, kad iš mūsų buvo tikimasi maisto. Išpiltos prakaito apsičiupinėjome, ar turime kišenėse grynųjų, ir puolėme dairytis, kur tas maistas parduodamas, kaip jį atgabenti iki čia – vis dėlto tai buvo pirmoji diena Tanzanijoje. Pastebėjusi, kad mes sutrikome, Aiša pasisiūlė paimti pinigus ir viską sutvarkyti. Grįžo su didele kartonine dėže aliejuje keptų paplotėlių ir kokakolos, viską padėjo ant plastikinio stalo, trupės nariai gražiai susistatė aplink jį kėdes ir įniko vaišintis. Prisidėti nebuvo pasiūlyta, o mes ir nedrįsome prisipažinti, kad europiečiai taip pat jaučia alkį. Nors pilvai riaumojo, laikėmės atokiau, vyniojome laidelius, dėliojome mikrofonėlius ir kameras į kuprines.
Apie meilę ir meną
Kitą dieną lydimos vertėjo Matthew ir poeto Lakinio nuvykome į trupės narės Zainabu namus. Mergina gyveno ankštoje trobelėje drauge su motina ir prie lovos prikaustyta senele, kuria jai teko rūpintis. Vis dar neatsipeikėjusios, kad esame Afrikoje, ir nesuvokdamos, jog požiūris į mums svarbius dalykus kitame pasaulio krašte gali labai skirtis, sutrikusią bendraamžę užvertėme klausimais „aktualiausiomis problemomis“ – apie meilę ir meną. Mergina tik gūžčiojo pečiais, bet stengėsi atsakyti: „Meilė – kai du žmonės myli vienas kitą. Bet meilė dažnai būna laikina. Turėjau juodaodžių partnerių, kurie mane tikrai mylėjo, tačiau kiti tenorėjo išbandyti santykius su albinose. Mes galime būti mylimi, kaip ir visi kiti, bet santuoka yra sudėtingesnis klausimas… Man dar nenusišypsojo laimė susituokti.“
Nesumodamos, ką daugiau nuveikti, paprašėme Zainabu padainuoti stovint šalia namo. Prieš išeidamos į kiemą pačios dar kartą išsitepėme kremu, o jai net nepagalvojome pasiūlyti. Mergina virpančiu iš jaudulio balsu dainavo savo kūrybos dainą vidudienio kaitroje, pleškinant kenksmingiems spinduliams… Jau gerokai vėliau, kai it skardinė kledaruojančiu mikroautobusiuku dala dala dardėjome į kitos trupės narės namus, toptelėjo, kad tikriausiai ne kiekvienas jų gali sau leisti įsigyti apsauginio kremo nuo saulės, nes darbą turi tik nedidelis būrelis sėkmingųjų, o albinosams saulėtoje Afrikoje juo teptis derėtų kasdien ir visą gyvenimą, tad Zainabu mažų mažiausiai galėjome bent jau atiduoti vieną savo kremų. Deja, šaukštai buvo po pietų.
„Menas – tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuo gali užsiimti albinosai, nes visuomenėje įsigalėjusi klaidinga nuomonė, kad esame nepajėgūs. Dėl prasto regėjimo albinosai atsilieka mokykloje, o dėl polinkio sirgti odos vėžiu negali dirbti laukuose, – kalbėjo Mwajuma, pagrindinė trupės būgnininkė. – Mano sūnus Hasaanas, kurį auginau viena, paveldėjo atlikėjo talentą. Jo tėvas, taip pat albinosas, man laukiantis pareiškė, kad jei kūdikis neturės albinizmo, netikės, jog šis tikrai jo. Tačiau, nors Hasaanas gimė albinosas, tėvas vis tiek mus paliko. Bet tai nesvarbu. Rūpinausi sūnumi ir jis tapo menininku – jau vaikystėje pastebėjau Hasaano aistrą menui.“
Įpusėjus viešnagei pas Mwajumą, ji patiekė ypatingų vaišių – mėsos troškinį su ryžiais. Tačiau ir mudvi su Mara, ir, mano nuostabai, vertėjas Matthew buvome vegetarai! Laimė, mėsa atiteko retai jos gaunantiems vaikams, o mes šaukštais kabinome ryžius.
Rizikinga kaimynystė
Netrukus iš gretimo namo pasigirdo keisti garsai. „Tai raganiai verda savo stebuklinguosius mišinius,“ – paaiškino Mwajuma. Pasiteiravau moters, ar nebaisi jų kaimynystė. Juk ir Hasaanas, ir dar keletas mažų albinosiukų gyvena tuose pačiuose namuose. Mwajuma teatsakė, kad nuo raganių viralų kvapo ir keisto triukšmo darosi bloga, ima skaudėti galvą, tačiau dėl savo ir vaikų gyvybės ji pernelyg nesibaimina – mieste gyventi palyginti saugu, čia žmonės labiau išsilavinę, turi prieigą prie žiniasklaidos šaltinių. Tačiau kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Viktorijos ežero zonoje, albinosams itin pavojinga. Trokšdami geresnio laimikio žvejai kreipiasi į raganius ir šie už didelius pinigus paruošia stebuklingų viralų sėkmei pritraukti. Iš baobabo medžio, džiovintų žolelių padaryti mišiniai taip pat turi ypatingąjį ingredientą, kuris kinta pagal tuo metu vyraujančius prietarus. Anksčiau tai būdavo, tarkime, praplikusio žmogaus galvos kiaušas, moters raudonomis akimis galva, o pastaruoju metu – kuri nors albinosų kūno dalis. Kai Viktorijos ežero regione ėmė dingti albinosai, Tanzanijos ministras pirmininkas Mizengo Pinda liepė panaikinti visų raganių licencijas. Dabar norint tapti kokiu nors burtininku reikia pateikti paraišką Sveikatos ministerijai. Sveikatos ministras pirmiausia turi išstudijuoti asmens biografiją ir, jei ši švari, tik tuomet gali išduoti licenciją. Tačiau išrauti visuomenėje vyraujančius prietarus labai sunku, todėl nauji įstatymai ir sugriežtinta licencijų išdavimo tvarka neužkerta kelio raganiams atokiuose šalies regionuose toliau naudoti albinosų kūno dalių stebuklingiems mišiniams ruošti.
Vaidos Blažytės nuotrauka
Kai nesinori filmuoti
Tanzanijoje teko apsilankyti Ocean Road vėžio institute. Moterų palatos – didžiulės salės, pristatytos spyruoklinių lovų, kuriose ligonės guli po dvi ar net tris. Kai kurios jų – albinosės, turinčios didžiulius auglius veido arba kaklo srityje. Prasibrovusios koridoriumi pro gydymo laukiančius pacientus, susėdusius ant žemės palei sienas, patekome į chemoterapijos salę. Čia pacientai buvo susodinti ant ilgų medinių suolų, lašines jiems paskubomis keitė nuo didelio darbo krūvio pervargusios seselės. Darbas vyko greitai ir mechaniškai, kaip gamykloje. Išėjusios iš ligoninės kieme matėme iš skarų ir krepšių sutiestus guolius. Į vėžio institutą žmonės atkeliauja iš tolimiausių Tanzanijos kaimų ir dykynių, tad turi laukti savo eilės, paskui dar – visą chemoterapijos arba radioterapijos laikotarpį, ir jei namo grįžti nėra kaip, net kelioms savaitėms, mėnesiams, o kartais ir pusmečiui ar metams apsigyventi ant ligoninės kiemo pievelės. Nors vėžio institute galėjome vaikštinėti nors ir visą dieną, filmuoti ką norime, net nesitarusios kamerų nė neišsitraukėme – šmėžuoti jomis ligoniams prieš veidus mums pasirodė neetiška.
„Albinosai Tanzanijoje laikomi našta“, – pasakojo trupės šokėja Janet. Kai kuriose šeimose kūdikiai, paveldėję šį geną, iš karto nužudomi arba albinosus pagimdžiusios moterys išvaromos iš namų. Diskriminuojamos ir besilaukiančios albinosės. Kartais tėvai patys parduoda raganiams savo „kitokius“ vaikus. Albinosams nukapojamos kūno galūnės ir jie visam gyvenimui lieka luošiai. Janet labai pasisekė, nes abiejų tėvų buvo labai mylima. Jai gimus kaimynai ir net giminės mergaitę pravardžiavo, įtikinėjo tėvą mesti žmoną, nes… šeimoje juk nėra tokios spalvos giminaičių! Tačiau tėvas buvo protingesnis už juos, nesiklausė apkalbų ir pažadėjo nepalikti žmonos, bent jau tol, kol dukra užgaus ir taps savarankiška.
Dabar Janet didžiuojasi turėdama mylimą ir mylinčią savo šeimą – keturis sveikus, gražius vaikus, kuriuos juokaudama vadina „juodais albinosais“, nors ir ji, ir vyras turi įgimtą albinizmą. „Albinosai yra lygiai tokie patys žmonės kaip mes, – tvirtino vyriausias Janet sūnus. – Džiaugiuosi turėdamas tėvus albinosus. Niekada jų neatstumsiu ir neniekinsiu.“
Poeto ir dainininko Lakinio dukrelė taip pat gimė juodaodė. Aplankėme juos vakarėjant, kai moterys kieme sijojo ryžius, skuto bulves, kaitė vakarienės puodus. Kvepėjo šviežiu laužu, o vaikai, užmiršę alkį, spoksojo į viešnias. Lakinis ant kojos sūpavo dukrelę ir repavo savo kūrybos eiles. „Deja, iš meno nepragyvensi, todėl teko nusikirpti dredus ir ieškotis darbo, – aiškino Lakinis. – Nešiojau dredus, kad išvaizda skirčiausi iš kitų albinosų, kad išreikščiau kitokį savo gyvenimo būdą. Buvau tikras „rasta“ – taikos, draugystės ir meilės žmogus. Tačiau pasitaikius galimybei studijuoti viešbučių vadybą turėjau nusikirpti. Dabar dirbu Kilimandžaro viešbutyje.“
Žmonės turi žinoti
„Visuomenė mano, kad albinosai nepajėgūs dirbti taip, kaip kiti žmonės. Net stebėdami mūsų pasirodymus žiūrovai komentuoja: „Žiūrėk, dabar jų pėdos praplyš, kojos subyrės!“ Tačiau kai nieko panašaus nenutinka, žmonės suvokia, kad klydo. Mes ir pasivadinome Revoliucijos trupe, nes ja siekiame perversmo visuomenėje albinosų atžvilgiu“, – pasakojo kolektyvo direktorius Davidas Tito Ntanga.
„Gyventi Tanzanijoje turintiesiems albinizmą sudėtinga. Kad uždirbčiau pinigų ar įgyčiau išsilavinimą, privalau eiti į lauką, į saulę, kuri mano odai labai pavojinga. Be to, kaimuose albinosai gyvena nuolat bijodami, nes nėra kam jų apsaugoti. Atokiose šalies vietose nėra jokių susisiekimo priemonių, tad iš taško A į tašką B tenka eiti pėsčiomis keletą valandų. O kelyje aukos tyko priešai – ne tik laukiniai plėšrūnai, bet ir patys žmonės, raganių pasamdyti žudikai. Mes, Albinosų revoliucijos kultūrinė trupė, egzistuojame, kad praneštume visuomenei: mums reikalingos mūsų teisės. Jei būtume lygūs švietimo ar sveikatos sistemose, būtume tinkami viskam. Žmogaus teisių esmė yra lygybė, – kalbėjo trupės lyderis Tueni Mohamedas. – Įkūrėme trupę, kad kovotume su diskriminacija ir paneigtume stereotipus, jog albinosai nepajėgūs dirbti, o jų kūno dalys turi stebuklingų galių. Mūsų dainos ir spektakliai – ne apie meilę, nes šiuo metu svarbiausia – šviesti visuomenę. Žmonės turi žinoti, kas yra albinizmas.“
Paskutinę viešnagės dieną, kaip ir pirmąją, Albinosų revoliucijos kultūrinė trupė vėl stovėjo ant scenos, tik šįkart visi buvome šiek tiek pasikeitę – svetimi bevardžiai žmonės tapo mūsų draugais, o mes – nebe fėjos su burtų lazdelėmis, kurioms reikia padaryti įspūdį, bet kolegės, su kuriomis trupės nariai buvo pasirengę bendradarbiauti. Merginos nusirišo per Ramadano mėnesį nešiojamas puošnias skaras, vyrukai baltus šventinius drabužius pakeitė į tradiciniais raštais margintus artistų kostiumus ir, fone griaudint būgnams, pašoko, padainavo bei suvaidino visą repertuarą net po keletą kartų, kad galėtume nufilmuoti iš visų kampų.
Šaukiasi aktyvistų pagalbos
„Ateik ir išgelbėk mus, – dainavo jie, – išgelbėk mus, albinosus, nuo kančių. Mes diskriminuojami, nepaisoma mūsų teisių. Negauname išsilavinimo ir sveikatos apsaugos. Tačiau mes nenorime tapti elgetomis, todėl prašome vyriausybės mumis pasirūpinti. Aktyviste, ateik ir išgelbėk mus, albinosus.“
Savo dainomis ir šokiais trupė iki šiol šaukiasi aktyvistų pagalbos. Nusivylę vyriausybe, kurios įstatymų beveik nepaisoma, albinosai prašo jų problemoms neabejingų žmonių padėti išrauti melagingus prietarus, šviesti ir įtikinti visuomenę, kad albinosai gali būti lygūs su visais kitais, jiems tereikia lygiaverčio švietimo ir tinkamos sveikatos apsaugos.
„Dancing the Revolution“ – taip pavadinome savo dokumentinį filmuką apie narsiąją artistų trupę, šokančią tam, kad visuomenėje sukeltų revoliuciją ir visiems laikams pakeistų albinosų gyvenimą. Tačiau vieni jie to negali padaryti. ES šalys turi padėti albinosams įveikti problemas. Tikiuosi, šis mūsų darbas bus pirmas, nors ir netvirtas žingsnis, vedantis prie rimtesnio projekto, susijusio su albinosų bendruomene.
Autorė – Vaida Blažytė.
***
Straipsnis laimėjo pirmąją vietą konkurse, organizuotame pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), kurį remia Europos Sąjunga. Konkursas organizuotas kartu su Socialinės integracijos institutu.
Apie projektą
Pernai minėti Europos vystomojo bendradarbiavimo metai, tad dažniau kalbėta apie besivystantį pasaulį bei įtaką, kurią žmonėms Afrikoje, Azijoje ar Lotynų Amerikoje gali turėti sprendimai, priimti ir priimami Vakarų valstybėse. Nors oficiali Europos Sąjungos (ES) vystymosi politika akcentuoja ambicingus pasaulinio skurdo mažinimo, tvaraus vystymosi tikslus, prisidedančius prie teisingumo, saugumo ir prekybos plėtros už ES sienų, akivaizdu, jog tiek visoje Bendrijoje, tiek Lietuvoje besivystančios šalys dažnai lieka tolimos, atpažįstamos tik iš kultūrinių klišių ir stereotipų, gajų viešojoje erdvėje.
Tarptautinis projektas „Žiniasklaida vystymuisi“ (Media4Development)kurį Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ ir Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma, siekia kurti pagrindus alternatyvai. Kitoks kalbėjimas apie besivystančias šalis, visų pirma, turi būti paremtas autentiška patirtimi ir abipusiu Europos ir besivystančio pasaulio dialogu. Projektas suteikia galimybes žiniasklaidos atstovams bei konkursų nugalėtojams vykti į besivystančias šalis ir pateikti autentišką informaciją lietuviškai auditiorijai.
Šio rašinio dėmesio centre – Afrika bei skirtingi jos veidai. Straipsnių konkurso nugalėtoja Vaida Blažytė pasakoja apie filmo, skirto Tanzanijos albinosų revoliucijos kultūrinei trupei, kūrybos užkulisius ir atskleidžia nepavydėtiną šios žmonių grupės padėtį.
Suprasti – tokį tikslą sau kelti turėtų kiekvienas, siekiantis apie besivystantį pasaulį sužinoti daugiau. Tai įmanoma tik įsigilinus į kultūrinį, politinį ir socialinį šių šalių kontekstą, išgirdus vietos bendruomenių nuomonę joms aktualiais klausimais.
Straipsnis publikuotas Lietuvos žiniose
