Susiglaudę nugaromis sėdėjome ant žemės Makaso autobusų stotyje, iš visų pusių apsupti klegančių vyrų, moterėlių ir vaikų. Pietryčių Ekvadore, netoli Peru sienos, įsikūręs Makaso miestelis yra didžiausias šiose vietose gyvenančios čiabuvių genties – šuarų – centras.
Ketvirtą dešimtį įpusėjęs šuaras Ju ir trečiąją baigiantis baltaveidis Manuelis iš Gvajakilio, pasirėmę į kuprines stebėjo sambrūzdį, o aš priešais pastatytą penkialitrį vandens svarsčiau, ar jo tikrai pakaks pirmoms dienoms miške, kol rasime švarų šaltinėlį.
Naftos aplinkui – per akis
Aikštelėje burzgiantis autobusas su užrašu „Sukuja“ blaškė mintis. Vairuotojo nebuvo matyti nei viduje, nei lauke, tačiau variklis dirbo. Litras benzino Ekvadore kainuoja trisdešimt euro centų, tad vairuotojams galvos dėl degalų neskauda. Anokia čia bėda, naftos aplinkui – per akis. Autobusai ir automobiliai Ekvadore kone prie kiekvieno kampo gadina orą stovėdami įjungtais varikliais.
Prie dūmais apgaubto autobuso išsiskyrė keturi orūs džentelmenai, vilkintys kostiumus, tvarkingai susišukavę, švariai nusiskutę. Vietoj įprastų ryšulių ant nugaros ir medžiaginių maišelių jų rankose blizgėjo aptrinti odiniai portfeliai. Pasak Ju, taip pasipuošę tvarkyti reikalų keliauja Šuarų Federacijos (isp. Federación Interprovincial de Centros Shuar) atstovai.
Šuarų Federacijai priklauso Moronos-Santjago, Pastasos ir Zamoros provincijose gyvenantys šuarai. Tai viena veikliusių Pietų Amerikos čiabuvių organizacijų. Gal skamba keistokai, tačiau norėdama atkreipti šuarų dėmesį į įsakymus, Ekvadoro vyriausybė pirmiausia juos perleidžia per Federacijos vadovų lūpas, nes kitų čiabuviai neklauso. Tik po abiejų šalių derybų Federacijos vadai paskelbia tautai išvadas ir įsako paklusti arba nepaklusti didžiajai valdžiai.
Ju išdėsčius padėtį pradėjau suprasti patekusi į Ekvadoro teritorijoje gyvuojančią čiabuvių šalį, kurios politinė būstinė įsikūrusi Sukujoje, už dviejų dešimčių kilometrų nuo Makaso. Čia šuarai patys valdo savo žemę kaip atskirą respubliką, o portfeliuoti džentelmenai – šios respublikos patikėtiniai – kasdien zuja sausakimšais autobusais tarp šuarų politinio centro ir Makaso.
Daugiau skaitykite lzinios.lt
——————–
Rašinys dalyvavo konkurse, organizuotame pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), remiamą Europos Sąjungos.
Kristinos Stalnionytės pristatoma šuarų, Ekvadoro ir Peru vietos gyventojų, istorija liudija, jog teisė į žemę – viena svarbiausių šių bendruomenių konflikto su centrine valdžia ir tarptautinėmis kompanijomis priežasčių. Kaip atskleidžia autorė, gamtiniai naftos, aukso, geležies, vario ištekliai nebūtinai lemia šuarų žemės klestėjimą. Priešingai, kompanijos, išgaunančios šias gėrybes, palieka vietos bendruomenes nuošalyje ir naudojasi atvykstančia darbo jėga, neatsižvelgia į elementarius gamtosauginius reikalavimus bei palieka pramoninės gamybos nuniokotas laukinės gamtos teritorijas. Šalies valdžia tyli, o gautų pajamų nauja infrastruktūra arba viešosiomis paslaugomis paversti negeba.
Kad ir kaip būtų, dėmesį atkreipti kviečiame į teigiamus globalizacijos šuarams atneštus pokyčius. Akis į akį susidūrę su centrine valdžia bei moderniais iššūkiais, jie atsako drąsiai kalbėdami ir organizaciniu tinklu apraizgydami tradiciškai šuarų apgyvendintas žemes. Tai – sektinas pavyzdys kiekvienai išlaikyti identitetą ir apsaugoti savo teises siekiančiai vietos bendruomenei.
Straipsnių konkursas, kuriame dalyvavo rašinys, organizuotas VšĮ „Europos Namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma ir Nacionaliniu socialinės integracijos institutu.
