Kenijos sostinė Nairobis iš pirmo žvilgsnio atrodo gražiai sutvarkytas, skiriamosios juostos ir žiedinės sankryžos apsodintos akį rėžiančio žalumo žole, parkuose po medžiais pavargusieji sugriuvę pogulio, o gatvių labirintų šešėliuose, kuriuos meta naujos statybos verslo ir prekybos centrai, į darbus skuba pasitempę kostiumais pasipuošę miestiečiai.
Tačiau vos išvažiavus iš kamščiuose dūstančio miesto centro, prasideda priemiesčiai ir nuo daugiaaukščių saulėje tviskančiais langais šlumšteliu tarp padrikai pabirusių skardinių lūšnų stogelių, kur gyvenimas nusidažęs jau visai kitokiomis spalvomis.
Gyvenimas lūšnynuose ir Dievo valia
Lūšnynai užima vos vieną aštuntąją miesto ploto, tačiau juose susispietę daugybė gyventojų – maždaug trys ketvirtadaliai iš daugiau kaip trijų milijonų. Viliojami galimybių susirasti darbą žmonės aklai plūsta į sostinę, kai kurie atkeliauja šimtus kilometrų pėsčiomis, ir susiduria su ne tokia patrauklia realybe – darbą susirasti gali užtrukti net iki keleto metų, o būsto nuomos kainos padoresniuose rajonuose jiems neįkandamos. Todėl tenka apsigyventi lūšnynuose, kur skardinį stogą virš galvos galima išsinuomoti vos už 25 dolerius per mėnesį, o kai kuriems būstus tenka pasistatyti patiems ir gyventi nuolat baiminantis, kad bus iškeldinti, nes žemė – vyriausybės nuosavybė.
Vyriausybė lūšnas laiko nelegaliais statiniais, o jų gyventojus – „skvoteriais“, todėl lūšnynuose trūksta pačių būtiniausių sąlygų – švaraus vandens sistemų, kanalizacijos, o ką ir kalbėti apie sveikatos priežiūros ir švietimo infrastruktūras arba elementarų saugumą. Policija kartais patruliuoja palei pagrindinius kelius, tačiau giliau lūšnyne keliai policijos automobiliams nepravažiuojami, o patruliuoti pėsčiomis nesaugu – buvę atvejų, kai lūšnyne gyvenantys nusikaltėliai užpuolė pareigūnus ir pavogė jų ginklus, pasitaikė ir žmogžudysčių. Todėl lūšnyne kartais net dieną gali išvysti prievartaujamą mergaitę ar apiplėšinėjamą senyvo amžiaus moterį. Kadangi lūšnynuose galioja džiunglių įstatymai, gyventojai patys buriasi į grupes teisingumui vykdyti, tačiau tai dar labiau skatina smurtą, nes nusikaltėliai kerštauja. O nusikaltėliais dažnai tampa tie patys laimės mieste ieškoję atvykėliai, tačiau jos neradę dėl išsilavinimo stokos dažnai įninka į narkotikus ir nusikalstamą veiklą arba paprasčiausiai praradę viltį, pasmerkti gyventi skurde savo likimą palieka Dievo valiai.
Įvažiavus į Hurumos lūšnyną savo akimis matau, kaip pėstieji veik užsimerkę lekia per judrią gatvę, kartais iššoka tiesiai priešais automobilius, ant kurių priekinių stiklų neretai pamatysi priklijuotus lipdukus, nežinia, su drąsinančiais ar grasinančiais užrašais „God“s Power“, statybos vyksta be jokių aptvarų ir nuo aukštų namų trupa plytos tiesiai į vidury gatvės sukrautą plytų krūvą.
Priešingai nei žymioji Kibera, penktas pagal dydį pasaulyje lūšnynas, į kurį netgi rengiamos turistinės ekskursijos, Huruma – vienas skurdžiausių lūšnynų Nairobyje, negauna jokios paramos iš užsienio rėmėjų, labdaros organizacijų. Tad čia, skardinių stogų, dulkių, prekystalių, skalbinių girliandų ir nenuilstamai bruzdančių gyventojų mišrainėje, kur po kojomis šiugžda plastiko, pūvančių vaisių, daržovių atliekos ir čiurlena srutų nuotekos, įsikūrusios bendruomenės, „svajones ir viltį puoselėjančios“ pelno nesiekiančios organizacijos „Furaha“ (išvertus iš suahili kalbos tai reiškia „laimė“) egzistavimas prilygsta stebuklui.
Daugiau skaitykite lzinios.lt
___________________________
Straipsnis parengtas remiantis medžiaga, surinkta pažintinės kelionės, organizuotos pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), metu. Projektą remia Europos Sąjunga.
Rašinio autorė Vaida Blažytė, laimėjusi „Žiniasklaida vystymuisi“ straipsnių konkursą kartu su fotografe Akvile Norkute, apdovanota pirmąja vieta „Pasaulis tavo akimis“ fotokonkurse, Rytų Afrikos valstybėje lankėsi šių metų sausį. Nairobis – miestas, turintis daugiau nei 3 mln. gyventojų, yra žymus ne tik dėl verdančio gyvenimo, ekonominio augimo ar tarptautinių korporacijų, tokių kaip „Google“, „Coca Cola“ ar „General Electric“ būstinių.
Nairobio lūšnynai, supantys Kenijos sostinę, yra vieni didžiausių pasaulyje ir taip pat garsėja dėl aukšto nedarbo, nusikalstamumo bei miglotų ateities perspektyvų. V. Blažytė kalba apie dar nepastebėtus gyvenimo lūšnynuose aspektus. Vietos savipagalbos grupės, mikropaskolos ar kitos pačių lūšnynų gyventojų iniciatyvos pamažu bent daliai čia gyvenančių žmonių padeda išbristi iš skurdo ir integruotis į miesto gyvenimą. Vaidos pasakojamos istorijos ne tik perteikia autentiškas Nairobio gyventojų patirtis, bet ir laužo mitus apie pasyvius ir abejingus besivystančių šalių žmones.
