„Jei mano tėvas, senelis būtų gyvi ir matytų, kaip miršta Viktorijas ežeras, jie skaudžiai verktų“, – sako žvejys Nelsonas Ochiengas. Jis užaugo ežero pakrantėse, žvejoja jau penkiolika metų ir šiuo metu taip pat dirba Dungos paplūdimio valdymo skyriuje, Kisumu mieste, Kenijoje.
Viktorijos ežeras yra didžiausias Afrikos žemyne ir antras pasaulyje pagal plotą gėlavandenis ežeras. Jį dalijasi trys šalys: 51 proc. priklauso Tanzanijai, 43 proc. – Ugandai ir vos 6 proc. – Kenijai. Tačiau jai net ir tokia maža ežero dalis labai svarbi. Tai yra gamtos išteklių, mineralų bei maisto šaltinis, reikšmingas regiono ekonomikai.
Tačiau ežeras, Kenijoje šalia jo gyvenančios luo genties vadinamas Nam Lolwe, sparčiai nyksta. Jau daug metų jis kenčia nuo pereikvojimo – neatsakingos žvejybos, nelegalių veiklų, užterštumo, invazinių žuvų ir augalų. Ežero pakrantes darko ir statybos. O didžiulė populiacija krantuose neleidžia jam atsikvėpti.
Po maždaug penkerių metų ten gali visai nelikti žuvų. Dėl to aplink ežerą gyvenantys žvejai ir jų šeimos liktų be pagrindinio pragyvenimo šaltinio.
Nykimo priežastys
Kisumu, pagrindiniame Viktorijos ežero uostamiestyje Kenijoje, paplūdimiai visada pilni žvejų ir žuvų supirkėjų. Bet ežero ištekliai sparčiai senka.
„Nuolat turime daugybę nelegalios įrangos, sumerktos į ežerą – tai tinklai, skirti per mažoms žuvims. Kai kurie tinklai dėl savo tankumo vadinami uodų tinkleliais, jais sugaunama viskas, kas pasitaiko kelyje“, – pasakoja Michaelis Otino Nyaguti, nevyriausybinės organizacijos „Magnam“ įkūrėjas.
Be to, vadinamieji uodų tinklai naudojami tam tikrai žvejybai (vietinių vadinamai „amuok“), kai ežero dugnu tempiamas tinklas pakeliui surenka viską. Tai nelegalus žvejybos būdas, nes taip pagaunamos ir pačios mažiausiausios, nesubrendusios žuvys.
Visą straipsnį skaitykite lzinios.lt
***
Pasakojimo rengimą pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ finansavo Europos Sąjunga. Projekto turinys nebūtinai atspindi oficialią Europos Sąjungos poziciją.
Lietuvių žurnalistė Berta Tilmantaitė Kenijoje lankėsi praėjusių metų lapkričio mėnesį. Kelionės po šią Rytų Afrikos šalį metu ji ieškojo istorijų, kurios skaitytojams leistų geriau susipažinti su vietos genčių kasdienybe ir įrodytų, jog geografiniai Lietuvos ir Afrikos skirtumai nekliudo praktikuoti artimų tradicinių amatų bei veiklų.
Kaip atskleidžia ši Bertos fotoistorija, žvejyba Kenijoje neką mažiau svarbi nei Lietuvoje. Kone visas vietos genčių gyvenimas sukasi aplink Viktorijos ežero vandenis. Tačiau žmonių veikla čia lemia ne tik teigiamų pokyčių. Viktorijos ežeras yra „pavargęs“ nuo intensyvaus naudojimo, o tai savo ruožtu jau yra ne tik ekologinių, bet ir socialinių problemų priežastis.
Vietos bendruomenių ir gamtos gyvenimas besivystančiose šalyse itin susijęs. Tik patys Kenijos genčių žmonės gali užkirsti kelią taršai ir besaikiam išteklių naudojimui, taip užsitikrindami tvarią ekonominę ir socialinę raidą ateityje. Straipsnyje pristatomos nevyriausybinės „Magnam“ organizacijos veikla – tai pavyzdys, kaip vietos bendruomenės pačios sėkmingai gali inicijuoti teigiamus pokyčius, aktualius ir lietuviškam kontekstui.
Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
