Ilgą laiką Nepalą dažnas vadino alpinistų rojumi – čia driekiasi Himalajai, stūkso aukščiausias pasaulio kalnas – Everestas. Prieš pusantrų metų Nepalą supurtęs žemės drebėjimas pasaulį privertė į šią šalį pažvelgti atidžiau. Tačiau ar šalis jau spėjo atsitiesti po stichinės nelaimės ir kokias visuomenėje įsišaknijusias problemas vis dar mėgina spręsti nepaliečiai?
Atokesniuose miesteliuose, nutolusiuose nuo Nepalo sostinės Katmandu, moterys po truputį bando keisti įsisenėjusias visuomenės normas, požiūrį į moters pareigas bei vietą šeimos gyvenime, galų gale pačios ieško savosios tapatybės.
Charikotas – miestelis Dolakhos regione, apie 130 km nutolęs nuo šalies sostinės. Čia įsikūrusios regiono valdžios institucijos, mokyklos, viešbučiai ir svečių namai, kuriuose apsistoja turistai, mėgstantys pėsčiomis keliauti siaurais kalnų takeliais.
Sirjana Karki vadovauja moterų prieglaudai, veikiančiai Charikoto pakraštyje. Prieš pusantrų metų įvykęs žemės drebėjimas sugriovė prieglaudą, todėl dabar moterys glaudžiasi laikinuose pastatuose, suręstuose iš brezento ir gofruotojo metalo lakštų.
Ponia Karki nesiskundžia dėl tokių gyvenimo sąlygų, priešingai, noriai aprodo valdas. Dideliame pastate, primenančiame palapinę, vyksta susitikimai, čia yra ir p. Karki darbo stalas. Prieglaudos gyventojos maistą gaminasi bendroje virtuvėje, gyvena keliuose namukuose – išsitenka visos. Nors būstuose vietoj grindų patiestas brezentas, niekas į namus su batais neina, avalynė paliekama lauke. Užėjus vidun, akį patraukia kukli, tačiau tvarkinga ir jauki buitis. Ant paklotų lovų pamesta pagalvėlių ir vaikiškų žaislų, daiktai sudėti į jiems skirtas dėžes, ant sienų kabo piešiniai tarsi iš mokyklos dailės pamokų.
„Mano kaimynę paliko vyras. Moteris liko viena ūkyje, tačiau pagal vietos papročius ji negalėjo dirbti laukuose. Vienas kaimo gyventojas sutiko padėti, tačiau ilgainiui ėmė sklisti nepadorūs gandai. Taigi kaimo vyriausiasis nusprendė vyriškį išvyti iš kaimo, o moterį viešai nubaudė“, – jaunystės patirtimi dalijasi pašnekovė. Pasak jos, toks aplinkinių elgesys ją paskatino pamėginti keisti situaciją. Kurį laiką ji savarankiškai kiek galėdama stengėsi padėti moterims, o 2012-aisiais įkūrė nevyriausybinę organizaciją.
„Vietos verslininkai nelabai noriai remia organizaciją. Pirmiausia kalbėti apie smurtą prieš moteris vis dar nepriimtina. Dalis visuomenės mano, kad mes skaldome bendruomenę, skatiname kalbėti apie patirtą gėdą. Dažniausiai auka gąsdinama, jai rekomenduojama paimti kompensaciją iš smurtautojo, nesigadinti gyvenimo ir tyliai gyventi. Būtent tylėjimo kultūra čia labai propaguojama“, – kalba vadovė.
Didžiausia finansinė parama prieglaudą pasiekia iš užsienyje veikiančių nevyriausybinių organizacijų.
Lėti pokyčiai
Šiuo metu prieglaudoje gyvena 12 merginų nuo 12 iki 25 metų ir 5 kūdikiai. Pagrindinė priežastis, kodėl merginos pasibeldžia į prieglaudos duris, – nuolatinis patiriamas smurtas iš šeimos narių.
„Kai auka ateina pas mus, darome tai, kas tą minutę reikalingiausia. Vienoms reikia pavalgyti, kitoms – gydytojo konsultacijos, trečioms – peties atsiremti“, – apie pirmuosius susitikimus su aukomis kalba p. Karki.
Pagal nerašytą taisyklę prieglaudoje gyvenančios merginos viena kitai nepasakoja, kodėl išėjo iš namų ir apsigyveno čia. Tačiau p. Karki istorijas žino ir užsienietėms žurnalistėms, kurios lankėsi prieglaudoje, apie keletą jų užsiminė. Prieglaudoje praleidome pusdienį, turėjome laiko artimiau pasikalbėti su merginomis, kai kurios jų, paprašytos pasidalyti patirtimi, sutiko tai padaryti.
Trylikametė Sita mėnesį gyvena prieglaudoje. Ji pasakojo, kad namuose situacija pasikeitė, kai mama ištekėjo antrą kartą. Nors mergaitė dirbo nuo ryto iki vakaro, ja pačia šeimynykščiai nesirūpino. Galiausiai Sita nusprendė pabėgti iš namų ir keliauti į Katmandu dirbti tarnaite. Pakeliui į sostinę, kas keliasdešimt kilometrų veikia patikros punktai, kuriuose pareigūnai tikrina pavažiuojančius automobilius. Viename tokių punktų buvo sulaikyta Sita ir atvežta į prieglaudą.
Keturiolikmetė Uma prisipažįsta, kad apie prieglaudą jai papasakojo draugė. Mergina ilgokai nedrįso ateiti, bet dabar džiaugiasi, kad čia apsigyveno. Paklausta, kas atsitiko, tepasakė, kad „tėtis su manimi elgėsi ne taip, kaip derėtų“.
Prieglaudos vadovė sako, kad smurtas prieš moteris – išsikerojusi problema. Moterys bijo apie tai kalbėti, o šeimos visais įmanomais būdais stengiasi išsaugoti gerą vardą ir dažniau pasirenka tylą, nei kreipiasi į policiją.
Ponia Karki atkreipia dėmesį, kad itin sunku keisti kai kurių kastų požiūrį į smurtą patyrusias moteris. Pavyzdžiui, šiuo metu prieglaudoje gyvena 3 penkiolikmetės, pagimdžiusios kūdikius nuo savo biologinių tėvų. Visos merginos priklauso thami kastai. Pagal kastos taisykles, jei neištekėjusi mergina susilaukia kūdikio, visa kasta nuo jos nusisuka ir išvaro iš namų. Skaičiuojama, kad Nepale egzistuoja 36 kastos. Miestuose priklausymas vienai ar kitai kastai didelės reikšmės neturi, tačiau kaimiškose vietovėse priešingai – kastų sistema ir jų taikomos taisyklės turi daug įtakos asmens gyvenimui.
Nepalieka vienų
Vis dėlto visuomenės požiūris nors ir lėtai, bet keičiasi. Patyrusios smurtą moterys dažniau ir drąsiau kreipiasi į policiją. Policija savo ruožtu irgi nebemano, kad smurtas šeimoje yra šeimos reikalas. Taigi policijos pareigūnai smurtautojo nebepalieka šeimoje, šis už savo veiksmus turi atsakyti teisme.
„Manyčiau, kad dažna moteris neturi tapatybės, ji nesuvokia savęs kaip asmenybės, nejaučia, kad pati yra atsakinga už savo gyvenimą. Prieglaudoje ne tik suteikiame reikiamą pagalbą nukentėjusioms, bet ir padedame atsistoti ant kojų, skatiname moteris kurti savo gyvenimą“, – pasakoja p. Karki.
Ir tas tiesa – prieglaudoje gyvenimas sustyguotas. Kiekviena mergina rūpinasi buitimi, turinčios vaikų – atžalomis, mokyklinio amžiaus merginos kasdien eina į miestelio mokyklą, vyresnės – mokosi amato. Pavyzdžiui, devyniolikmetė Binita lanko kosmetologių kursus ir svajoja įkurti nuosavą grožio kabinetą.
„Merginos mokosi socialinių įgūdžių, ir rezultatų ilgai laukti nereikia. Iš pradžių beveik visos merginos būna labai agresyvios, dažna rūko ir geria, vengia kalbėti su nepažįstamaisiais. Vėliau agresija slopsta, atsiranda naujų interesų, pomėgių. Visos merginos labai nori lankyti mokyklą, įvairius būrelius, pavyzdžiui, šokių ar karatė“, – pasakoja p. Karki.
Prieglaudoje nedaug vietos, todėl moterys ilgai čia gyventi negali, reikia užleisti vietą kitoms. Idealiu atveju, sako prieglaudos vadovė, čia apsistoti būtų galima 45 dienoms. Tačiau vidutiniškai merginos čia gyvena apie 8 mėnesius.
„Merginos negali čia gyventi visą laiką. Stengiamės, kad jos įgytų profesiją, susirastų darbą, integruotųsi į visuomenę. Jeigu įmanoma, mėginame atkurti ryšius su šeima. Aišku, jei pati mergina to nori. Niekada nepaliekame jų vienų. Jei po 8 mėnesių nepavyksta susirasti darbo, gyvenamosios vietos, ieškome kitų prieglaudų, kur galėtume merginas apgyvendinti“, – kalba p. Karki.
Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
Straipsnis taip pat publikuotas vz.lt.
Tekstas ir fotografijos Mildos Tarcijonaitės
Esu dienraščio „Verslo žinios“ žurnalistė Milda Tarcijonaitė. Rašau verslo valdymo, personalo, lyderystės temomis. Domiuosi lyčių lygybės klausimais. Projekto metu turėjau galimybę bent truputį pasigilinti į Nepale gyvenančių moterų kasdienybę bei patiriamus iššūkius. Kalbėti apie smurtą prieš moteris yra sunku. Ši tema dar komplikuotesnė šalyse, kuriose itin stipri bendruomeninė kultūra. Nepale, ypač atokesnėse kaimo vietovėse, viešas prisipažinimas apie patiriamą smurtą, traktuojamas, kaip dalijimasis patirta gėda. Toks elgesys nėra priimtinas, todėl aukai rekomenduojama paimti kompensaciją iš smurtautojo, nesigadinti gyvenimo ir tyliai gyventi. Tylėjimo kultūra giliai įsišaknijusi Nepale. Šalyje situacija labai lėtai, bet keičiasi. Kuriasi prieglaudos, kuriose prievartą patyrusios moterys ir mergaitės gali bent laikinai rasti užuovėją.
