Nenuspėjami potvyniai ir sausros, nežinia kada prasidedanti ir besibaigianti žiema ir pavasaris. Šie gamtos viražai yra tokie artimi Daikondžio provincijos gyventojams, tačiau jie negali suprasti, kodėl jie, o ne Vakarai kenčia klimato kaitos padarinius. Susidūrus su šia neteisybe į pagalbą jiems skuba nevyriausybininkai.
Vos išvažiavus už provincijos sostinės Nilio ribų apima jausmas, kad gyvenimas kalnuose nesikeičia šimtmečius. Čia nėra jokių kelių ar kelio ženklų. Vietiniams jų ir nereikia – ūkis randasi prie namų, jei reikia šaltinio – vis tiek teks kopti į kalnus, o atsiradus reikalų mieste afganistaniečiai šoka ant savo motociklų.
Vietiniai taip pat gyvena užsieniečio akiai vienoduose moliniuose namuose, kurie atrodo lyg iš seniausių laikų istorijos vadovėlio. Kai kurių šeimininkai vidurvasarį vangiai drebia karštą molį ant trobų sienų ir taip jas plečia aukština. Tikriausiai – pagausėjusiai šeimai. Tiesa, šalia namų – jokių elektros laidų ar stulpų, nes ne tik kalnuose, bet ir Nilyje elektros tinklai neegzistuoja.
Daikondyje taip pat nėra jokios pramonės, jokių gamyklų. Viskas paremta tokiais ūkininkais kaip Mahommedas, prie kurio namų trumpam sustojome, kadangi vaizdas sudomino visus žurnalistus.
Kai kurie jų jau žinojo, ką mato, aš pamaniau, kad įsikinkęs jautį vyriškis tiesiog aria žemę, tačiau iš arti pasidarė aišku, kad čia vyksta kažkas kito.
Prie jaučio nugaros buvo prikabinta didžiulė plokštė, o vienas iš Mahommedo sūnų buvo užsilipęs ant jos ir čiuožė per išguldytus kviečius lyg snieglente. Taip Daikondžio gyventojai išsiverčia be brangios ir sudėtingos technikos, o kviečius iškulia ne ką prasčiau. Muhammadas aiškino, kad taip kviečiai buvo kuliami tūkstantmečius ar bent jau tiek jo šeimos kartų atgal, kiek jis pajėgė atsiminti.
Bet įspūdis, jog laikas Daikondyje sustojo prieš dešimtmečius ar šimtmečius ir niekaip nepajuda į priekį, yra apgaulingas.
Technologijos ir čia jau spėjo įsitvirtinti. Mahommedo ir jo sūnų rankose šmėžuoja išmanieji telefonai, ant molinio namo stogo – palydovinės antenos, o saulės baterijos įrengtos ne tik šiame ūkyje. Jas galima išvysti beveik ant kiekvienos trobos stogo.
Tiesą sakant, saulės baterijų važinėjant Daikondžio kalnais teko regėti daugiau nei Europos miestų ir miestelių pakelėse. Viena to priežasčių, jog saulės baterijos yra autonominis elektros šaltinis.
Suprask, Daikondžio hazarams nereikia centrinės valdžios įsikišimo, kad gautų elektros tiekimą ir galėtų bent keletui valandų pasinaudoti ant stogo esančia palydovine lėkšte ir įsijungti televizorių.
Žinoma, šia situacija naudojasi apsukrūs verslininkai. Kiekviename iš provincijos miestų veikia didžiuliai kietu kuru varomi generatoriai, kurie už dosnų mokestį laikinai aprūpina vietinius gyventojus elektra. Bet kalnų ši brangi elektra nepasiekia, todėl Muhammadas ir kiti ūkininkai kliaujasi saulės energija. O baterijas jiems parūpino nevyriausybinės organizacijos.
Tačiau didžiausias Mohammado ir kitų Daikondžio gyventojų rūpestis nėra elektros trūkumas. Daugiausia nerimo jiems kelia nepastovus klimatas. Mohammadas pasakojo, kad anksčiau buvo galima nuspėti, kiek ir kada žiemą bei ankstyvą pavasarį iškris sniego ir lietaus. Anot afganistaniečio, to padaryti nepavyksta jau ne vienerius metus.
Su mumis kartu buvo valdžios atstovas iš Ali Sahilis, jis yra Nacionalinės gamtos apsaugos agentūros Daikondžio regione vadovas. Norėdamas iliustruoti absurdišką situaciją regione, A.Sahilis pateikė pavyzdį iš mokymų ūkininkams. Vienoje iš paskaitų nevyriausybininkai supažindina Daikondžio gyventojus su klimato kaitos pavojais. Kylanti temperatūra ir vandenynų lygiai, viena kitą keičiantys potvyniai ir sausros afganistaniečiams skamba įtikinamai. Jie tai mato šalia savęs, tačiau šiltnamio efektas jiems skamba svetimai.
Visą straipsnį skaitykite 15min.lt
15min kelionė į Afganistaną organizuota pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Komisijos. 15min žurnalisto kelionės išlaidos padengtos Europos Komisijos lėšomis.
