Pamenate filmą „Liūtas karalius“ ir dainą „Hakuna Matata“? Nuvykusi į Keniją supratau, kad ši frazė, Rytų Afrikos svahili kalba reiškianti „jokių problemų“, geriau apibūdina šią šalį nei girdėti stereotipai apie skurdą, badą bei nusikaltimus. Į sostinę Nairobį atvykau atlikti mėnesio trukmės medijų ir mikrofinansų praktikos. Dabar manau, jog tai man leido pamatyti tikrąją Keniją bei kelti klausimus dėl giliai galvoje tūnojusio Afrikos įvaizdžio.Nairobyje apsistojau prie pat Korogocho lūšnyno, kuriame viename kvadratiniame kilometre gyvena 100 tūkst. žmonių. Namuose „mėgavausi“ didžiausio sąvartyno Rytų Afrikoje kvapais, bet daugiausia laiko leidau pažindama miesto centrą ir gretimus rajonus. Apstulbau, koks įvairiapusis Nairobis. Tai didmiestis, kur vienas šalia kito stūkso įvairių formų dangoraižiai, o aplink zuja kostiumus vilkintys verslininkai, rytais užsukantys į vakarietišką JAVA kavos namų tinklą nusipirkti 300 šilingų (maždaug 3 eurus) kainuojančios kavos. Sostinės spūstyse stovi begalė brangių automobilių, taksi kainuoja ne mažiau nei 8 eurus, o vakarais sunku gauti vietą bare, nes visi staliukai būna užimti vietinių, savo kokteilius fotografuojančių „iPhone“ telefonais. Jeigu man kas būtų užrišęs akis ir slapta nugabenęs į Nairobį, tikrai nebūčiau patikėjusi, jog tai – Afrikos miestas.
Vakaroti žmonės čia gali viename iš daugelio kultūros centrų, klausydamiesi diskusijų apie meno sampratą, žiūrėdami spektaklį prancūzų kultūros centre ar mėgaudamiesi vyno taure per koncertą po atviru dangumi. Nors šviesoforai centrinėse gatvėse niekam nerūpi, o keliai prastesni nei nuošaliose vietose, gyvenimas Nairobyje verda labai panašiai kaip Vakaruose ir apie skurdą susimąstai nebent tada, kai tave įkyriai užpuola vaikas, mamos pamokytas mainais už saldainį prašyti išmaldos.
Išsilavinimas – brangus, bet neretas
Skurstantys, mokyklos nelankantys vaikai – tai stereotipinis Afrikos vaizdinys. Stereotipai nekyla iš niekur, taigi tenka pripažinti, kad ne kiekvienai vietinių šeimai pasiseka išleisti atžalas į mokyklą. Pagrindinės priežastys – didžiulė ekonominė atskirtis ir valstybės teikiamų socialinių paslaugų stoka.
Kita vertus, Nairobyje paplitusios privačios mokyklos. Kadangi ne visi vaikai telpa viešųjų mokyklų klasėse, mokestis už trimestrą jose gali varijuoti nuo 1 tūkst. iki 20 tūkst. JAV dolerių. Nors brangu, apie 83 proc. vaikų Kenijoje baigia bent pradinę mokyklą, todėl maždaug tokia pat dalis žmonių yra raštingi. Šeima, su kuria artimai bendravau, priskiria save socialinei grupei, esančiai tarp skurdžiųjų ir vidurinės klasės, bet nesunkiai išleidžia vaiką į privačia mokyklą, taip pat turi automobilį, televizorių bei neprastą butą rytiniame Nairobyje. Nors daugiausia bendravau su lūšnynuose arba šalia jų gyvenančiais žmonėmis, per mėnesį sutikau tik keletą, kurie nebuvo baigę mokyklos. Kalbant apie išsilavinimo lygį, puikus kokybės pavyzdys yra tai, kad dauguma sutiktųjų žinojo, kur yra Lietuva, ir man nusistebėjus tik švelniai šypteldavo sakydami, jog mokėsi geografijos mokykloje. Tai – sektinas pavyzdys nemažai daliai vakariečių, kurie ne tik neišmano Afrikos žemėlapio, bet ir nesusigaudo pačioje Europoje.
Per medijų ir mikrofinansų praktiką turbūt labiausiai mane pribloškė netikėtai įsiplieskusi jaunimo diskusija apie moterų teises. Tokių brandžių, unikalių bei gerai perteiktų komentarų jau seniai negirdėjau nei Lietuvoje, nei universitete Didžiojoje Britanijoje. Tikriausiai, kai išsilavinimas tampa prabanga, kyla noras jo teikiamas galimybes išnaudoti iki galo.
Visą straipsnį skaitykite lzinios.lt
Apie projektą
Straipsnių ciklas „Pasaulis tavo akimis“ baigia savo pavasario ir vasaros sezoną. Nuo šių metų sausio pristatėme daugiau nei 20 straipsnių, kviečiančių susipažinti su skirtingomis besivystančiomis šalimis, jų gyventojais bei socialiniais, politiniais ir ekologiniais iššūkiais, kuriuos atrandame, į iš pirmo žvilgsnio tolimas valstybes žvelgdami kiek įdėmiau. Sklaidydami mitus apie Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos šalis galime atrasti ne tik pozityvių žmogiškų istorijų, bet ir pavyzdžių, kaip turėtume veikti ir susitelkti, siekdami įveikti iššūkius, su kuriais kiekvieną dieną susiduriame ir Lietuvoje.
Apie stereotipų sklaidymą kalba ir Gabrielės Stravinskaitės straipsnis, pristatantis dar vieną Nairobio veidą. Nors apie Keniją ir jos sostinę šiame cikle rašė ne vienas žurnalistas, Gabrielės įspūdžiai dar kartą patvirtina, jog tik atmetę išankstinį nusistatymą galime iš tikrųjų pažinti Rytų Afrikos deimantu vadinamą šalį ir jos žmones, jiems pajusti ne tik empatiją, bet ir nuoširdžią simpatiją.
Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
