Kai 2011 metais šešias savaites praleidau Afganistane su britų armijos karo gydytojais, maniau, kad nieko negali būti baisiau už pilną dėžę nukirstų kojų, kurias kareiviai atgabeno tikėdamiesi, jog medikai įstengs prisiūti jas prie sprogimo sudarkytų kolegų kūnų. Tačiau klydau.
2011 metais keliaudamas į bastiono stovyklą savo akimis regėjau fizinio smurto pasekmes – suluošintus vaikų kūnus, daugybę amputuotų galūnių, o praėjusį mėnesį vėl grįžau į Afganistaną norėdamas geriau suvokti, kaip šalį krečianti smurto epidemija veikia jos paprastų piliečių psichiką. Ir nors mūšio lauke gautos žaizdos labiau pažeidžia vidaus organus, psichiką sudarkę randai, palikti ilgų žiauraus smurto metų, tam tikru požiūriu yra tokie pat skausmingi ir sukrečiantys, kaip dėžė nukirstų galūnių.
Verkti – į naudą
„Mano kepenys kraujuoja“, – tokius žodžius dažnai galima išgirsti iš šiauriniame Mazari Šarifo mieste, šalia kalnuotos Uzbekistano sienos įsikūrusios pirmosios privačios Afganistano klinikos – Alemi neuropsichiatrijos ligoninės – pacientų lūpų. Šis vietinių gyventojų posakis paprasčiausiai reiškia: „Esu nelaimingas.“
Po beveik keturių tai aprimstančio, tai vėl įsiliepsnojančio karo dešimtmečių „kepenys kraujuoja“ (perkeltine prasme) daugybei Afganistano piliečių. Tai aiškiai rodo tie 80–120 žmonių, kurie kiekvieną dieną atvyksta pas daktarą Alemi konsultacijų, dažnai trunkančių vos 10 minučių, o juk kai kuriems tenka važiuoti apie 700 kilometrų ir kelionei paaukoti bene dviejų savaičių šeimos biudžetą.
„Ar gerai, kad verkiu?“ – klausia šviesiai mėlyna suknele apsirengusi moteris. „Verkti jums – tik į naudą“, – ramina pacientę daktaras Alemi, dažniausiai dirbantis iki 11 valandos vakaro šešias dienas per savaitę. Visai neseniai jis su šeima atsikraustė gyventi į viršutinį ligoninės aukštą, kad vaikai bent retkarčiais galėtų matyti tėvą. Panašiai, kaip kalbėdamas su minėta moterimi, daktaras Alemi stengiasi įtikinti ir kitus pacientus, kad jų jausmai nėra gėdingi, kad panaši patirtis būdinga kur kas didesniam skaičiui žmonių, negu šie gali įsivaizduoti.
Visą straipsnį skaitykite lzinios.lt
Istorija anglų kalba vasario 16 dieną publikuota huffingtonpost.co.uk
————————
2015 metų gruodį Markas su Magda, laimėję Didžiojoje Britanijoje vykusį Afganistano žurnalistikos konkursą, surengtą Britų ir airių Afganistano agentūrų grupės (BAAG), grįžo į šią jau beveik keturis dešimtmečius karo ir vidinių konfliktų alinamą šalį. Rengdami straipsnį ir fotoistoriją jie stengėsi geriau suprasti karinio konflikto poveikį civilių Afganistano gyventojų psichinei sveikatai.
Rašinys ir greta publikuojamos fotoistorijos ištraukos atskleidžia, kad karo poveikis psichikai gali būti toks pat skausmingas, kaip ir mūšio lauke patirtos žaizdos. Pristatydami vienos Mazari Šarifo ligoninės ir jos pacientų istorijas, Markas ir Magda sufleruoja apie ilgalaikę psichinių traumų įtaką besivystančiai Afganistano valstybei.
Dažnai pamirštame, kad sėkmingos visuomenės raida negalima be visapusiškai sveikų gyventojų. Šalyje, kurioje žmonės kenčia nuo potrauminio streso sindromo, būtina ne vien pirminė medicinos pagalba, ekonomikos atkūrimas ir naujų darbo vietų steigimas. M. de Rondo įtikimai atskleidžia švietimo ir emocinio ugdymo, kovos su visuomenėje paplitusiu nejautrumu bei kultūrinėmis klišėmis svarbą. Tai – labai reikalinga, bet dažnai per mažai dėmesio sulaukianti vystomojo bendradarbiavimo dalis.
Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos Namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.