Ankstyvą Rytą į Kambodžos čiabuvių gyvenvietes važiuojame raudonojo molio keliu. Jeigu naktį būtų dar daugiau paliję, tikslo nebūtų pavykę pasiekti. Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, Ratanakirio provincijoje, kurioje lankėmės, gyvena daugiausia visų Kambodžos čiabuvių genčių.
Pasiekiame Brao genties Seing Sai kaimą. Po jį kiaulės, vištos ir net buivolai vaikšto laisvi, o kaime išlikusi bendruomeniškumo sistema – visas turtas, laukai priklauso visiems kaimo gyventojams. Pietus jie dažniausiai valgo kartu, pagrindiniame kaimo namelyje, kuris, kaip ir visi, pastatytas ant polių. Seing Sai kaimo gyventoja Jom Prim pasakoja, kad visa jos ir bendruomenės kasdienybė neatskiriama nuo žemės: „Žemė labai svarbi mūsų kaimui, mūsų bendruomenei. Mums ji yra šventa. Kad išgyventume, auginame ryžius, mangus. Jais maitinamės patys, o dalį parduodame turguje.“
Ne visiems pavyksta
Seing Sai kaimas, kaip ir tikriausiai kiekviena kitų čiabuvių genčių gyvenvietė, susidūrė su žemės grobstymu. „Kad mūsų žemė buvo atimta, sužinojome tik tada, kai turtuolis pradėjo plynai kirsti medžius. Tada kreipėmės į vietinę valdžią. Ir nors atgavome savo teisėtą žemę, turtuolis pareikalavo, kad kompensuotume už neva jo prarastą žemę. Jeigu didelė kompanija vėl kėsinsis į mūsų žemę, mes parodysime dokumentus, kad ši žemė priklauso mums“, – pasakoja J. Prim.
Tačiau apsaugoti savo žemę pavyksta tikrai ne kiekvienam kaimui. Lankydamiesi Čeng gyvenvietėje išgirstame visai kitokią istoriją. Čia kitaip nei Seing Sai kaime, gyvuliai nebėgioja laisvi. Buivolai pririšti, o juodos spalvos kiaulės aptvertos garduose. Kiemus apaugusi žolė siekia kelius. Dieną net gyventojų nematyti, mat didelė dalis jų dirba kaučiuko plantacijose, o kaimas tarsi mažytė sala – begaliniuose jų laukuose. „Kompanijų plantacijos mūsų kaimą iš visų pusių apsupo prieš ketverius metus“, – sako 37-erių Čeng kaimo gyventojas Smechas Engas. Jis priklauso Brao čiabuvių genčiai. Iš turėtų 5 hektarų žemės jam pavyko išsaugoti 2, ten dabar augina ryžius. Brao genties tikėjimas sako, kad jeigu nustosi auginti ryžius, prarasi Dievo palaimą. Deja, daugelis kaimo gyventojų jų nebeaugina, nes visiškai prarado žemę. Iš 17 kaimo šeimų apie 40 žmonių dirba kaučiuko plantacijose ir išgyvena iš gaunamų nedidelių pajamų, taip jie stengiasi prisitaikyti prie pokyčių.
Visą straipsnį skaitykite lzinios.lt
___________________
Vietos bendruomenių teisės yra viena svarbiausių vystomojo bendradarbiavimo temų, ypač šiandieninio ekonominio augimo kontekste. Negalime pamiršti nelygybės ir skirtingų kelių, kurie Vakarų ir besivystančio pasaulio šalis veda ekonominio augimo link. Viena vertus, Vakaruose sukuriami didelės pridėtinės vertės produktai šiandien retai reikalauja daugybės gamtos išteklių ar darbo jėgos. Priešingai, besivystančiame pasaulyje, nors sėkmės pavyzdžių ir ne vienas, tvari ekonomikos plėtra dažnai išlieka siekiamybe.
Ydingi scenarijai skirtinguose pasaulio kraštuose dažnai panašūs: tarptautinės korporacijos naudojasi augančia ekonomika, maža darbo jėgos kaina ir gamindamos menkos pridėtinės vertės gaminius dažnai piktnaudžiauja savo padėtimi dėl vietos bendruomenių – darbuotojams už darbą atlyginama neteisingai, žalojama vietos gamta, grobstomi ištekliai, nesilaikoma aplinkosaugos reikalavimų, o vietos valdžia papirkinėjama, siekiant nuslėpti nusižengimus bei vietos bendruomenių teisių suvaržymus. Žemės grobstymas besivystančiose šalyse – viena skaudžiausių tarptautinės ekonomikos grimasų. Apie tai savo straipsnyje, dalyvavusiame rašinių konkurse „Žiniasklaida vystymuisi“, kalba ir žurnalistė Vita Ličytė.
Straipsnių konkursas, kuriame dalyvavo rašinys, organizuotas VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma ir Nacionaliniu socialinės integracijos institutu. Konkursas organizuotas pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (Media4development) finansuojamą Europos Sąjungos.
