Ištrūkę iš dulkėto, transporto spūsčių kasdien dusinamo miesto, virš kurio nuolat pakibęs smogas, atitolę nuo chaotiškų priemiesčio lūšnynų, jų tvankių kelių kvadratinių metrų lūšnelių po skardiniu stogu, patenkame į laukinę pusiaujo plynaukštės gamtą, kuri ir leidžia lengviau atsikvėpti, ir vėl užgniaužia kvapą grožiu ir gyvūnijos įvairove.
Anksčiau tik už televizoriaus ekrano stiklo arba zoologijos sodo grotų matytų zebrų ir gazelių namuose, kur šie laukiniai žvėrys gyvena savo įprastą gyvenimą, šįkart mes tampame tais už stiklų, smalsiai iškišę fotoaparatų objektyvus pro safariams pritaikyto autobusiuko stogo liuką.
Tiesiai virš galvos kabančios saulės kaitros čirškinamos pusiaujo plynaukštės 90 tūkst. akrų plote įsikūręs Ol Pejetos gamtos rezervatas. Čia gyvenančių ir dirbančių žmonių kasdienybė nė iš tolo neprimena Nairobyje tankiai susispietusių, už savo vietą po saule kovojančių miestiečių kasdienybės, todėl gavusieji darbą rezervate laiko save laimės kūdikiais ir yra tikri gamtos saugojimo entuziastai.
Raganosių draugai ir priešai
Ol Pejetos rezervatas tapo prieglauda praeityje žmonių skriaustoms šimpanzėms ir trims paskutiniams pasaulyje baltiesiems raganosiams bei visada buvo namais, nors dėl gausėjančios populiacijos vis ankštėjančiais, drambliams, zebrams, žirafoms, buivolams ir kitiems laukiniams gyvūnams. Juos nuo pastaruoju metu padažnėjusių brakonierių nusikaltimų stengiasi apsaugoti ne tiktai rezervatą juosianti elektros tvora ir apsaugininkų būrys, bet ir čia veisiami šunys.
Juodieji skalikai, olandų aviganiai ir belgų malinua turi skirtingas užduotis – sekti, ieškoti ir pulti brakonierius. Su jau dešimtmetį rezervatą saugančiais šunimis ketvirtus metus dirbantis rezervato prižiūrėtojas Johnas Tekelis pasakoja čia dirbąs jau 15 metų ir labai mėgstąs šį darbą, tik prisipažįsta, jog nuvilia nesiliaujantis, o pastaraisiais metais ir padažnėjęs brakonieriavimas.
„Kadangi šalyje didelis skurdas, brakonieriaujama dėl pinigų. Poreikis padidėjo, – pasakojo Johnas, o paklaustas, kaip šią situaciją būtų galima pakeisti, sakė: – Svarbiausia – žmonių švietimas.“
Nors ir sustiprintos pajėgos, brakonieriai vis tiek rizikuoja savo gyvybe ir laisve dėl milžiniškas sumas kainuojančio raganosio rago. Kadangi raganosiai nyksta, kaina už jų ragą kyla – už kilogramą juodojoje rinkoje paklojama dešimtys ar net šimtai tūkstančių dolerių. Nors moksliškai neįrodyta, kad raganosio ragas turi gydomųjų galių, vis dėlto žmonės tuo tiki ir plačiai taiko Azijos medicinoje. Vaistai iš apdorotų raganosio rago miltelių vartojami įvairiausiems sveikatos sutrikimams gydyti: nuo kraujavimo iš nosies, karščiavimo, apsinuodijimo maistu ar alkoholiu iki lytinio potraukio ir potencijos skatinimo. Prieš keletą metų Vietname pasklidus gandui, kad vaistai iš raganosio rago pagydė vieną politiką nuo vėžio, jų poreikis dar labiau išaugo.
„1970-aisiais Kenijoje buvo 20 tūkst. juodųjų raganosių, tačiau po dešimties metų jų liko 1800, o 1990-aisiais – vos 400, – pasakojo akląjį rezervato raganosį vardu Baraka prižiūrintis Salomonas. – Čia (rezervate) turime 105 raganosius. Bandome juos veisti. Iš pradžių turėjome 18 raganosių, o dabar – per šimtą, tad sekasi visai neblogai. Raganosiams čia labai gera aplinka daugintis.“
Tačiau raganosiai yra vieni pažeidžiamiausių rezervato gyvūnų, nes jie neagresyvūs ir labai prastai mato. Vienos iš penkių raganosių rūšių porūšio – šiaurės baltųjų raganosių – likę vos 3 pasaulyje. Siekiant išvengti spartaus šiaurės baltųjų raganosių visiško išnykimo, prieš keletą metų jie buvo perkelti iš Europos zoologijos sodų į Ol Pejetos rezervatą, mat čia klimato sąlygos palankesnės jiems maitintis ir daugintis. Baltieji raganosiai stebimi visą parą, kaip ir šis vos trijų mėnesių sulaukęs našlaitis baltasis raganosiukas, kurio mirusios mamos pareigas dabar eina vienas rezervato prižiūrėtojų. Tai – puikus pavyzdys, kokią svarbą rezervatui turi nykstantys raganosiai. Naujoji „mama“ su našlaičiu praleidžia visą dieną. Kadangi parkas milžiniškas, o raganosiai nuolat juda, nepaleisti jų iš akių visą parą neįmanoma. Kol rezervate bus įdiegtas naujas apsaugos nuo brakonierių metodas, pasitelkiant bepilotes skraidykles, kasnakt tenka pasikliauti 30 vyrų ir 6 šunų komanda.
„Pastarasis brakonierius buvo pagautas prieš trejus metus, – pasakojo J. Tekelis. – Jis tebelaukia teismo sprendimo, nes tai labai ilgas procesas. Tikriausiai jam bus skirta 20 mln. Kenijos šilingų bauda arba 20 metų kalėjimo. O gal ir abi nuobaudos kartu.“
Tačiau net tokio masto bausmės brakonierių neatbaido. Praėjus vos trims savaitėms po mūsų apsilankymo Ol Pejetos rezervate, šių metų vasario mėnesio pabaigoje buvo nugalabytas dar vienas raganosis – dvyliktą mėnesį besilaukianti juodojo raganosio patelė rasta negyva ir išplėštu ragu. Kadangi rezervatas glaudžiai bendradarbiauja su policijos pareigūnais ir vietos bendruomenėmis, įtariamieji, laimei, buvo sulaikyti. Balandžio mėnesio pabaigoje rezervatas neteko dar vieno juodojo raganosio, jo žudikų pagauti kol kas nepavyko.
Visą straipsnį skaitykite lzinios.lt
—————————-
Apie projektą
Šių metų sausį Vaida Blažytė, laimėjusi straipsnių konkursą „Žiniasklaida vystymuisi“, kartu su fotografe Akvile Norkute, pelniusia pirmąją vietą fotokonkurse „Pasaulis tavo akimis“, lankėsi Kenijoje. Ten ieškojo įsimintinų ir aktualių raidos istorijų, kurias galėtų pristatyti Lietuvos skaitytojams. Straipsnių cikle jau atskleidusios Nairobio priemiesčių kasdienybę („Lietuvos žinios“, kovo 5 d.) ir Samburu genties moterų padėtį („Lietuvos žinios“, kovo 26 d.), šiame straipsnyje Vaida ir Akvilė siūlo susipažinti su aplinkosaugos srityje dirbančių Kenijos gyventojų istorijomis bei problemomis, kurios kyla žmogui vis labiau skverbiantis į saugomas laukinės gamtos teritorijas.
Skirtingose pasaulio dalyse aplinkos apsaugos iniciatyvos vystomos nevienodu tempu, naudojant skirtingas priemones, kaip visuomenės švietimas ar saugomų teritorijų steigimas. Svarbu atkreipti dėmesį, jog besivystančiose šalyse grėsmė gamtai kyla ne dėl perteklinės gamybos ir vartojimo, bet dėl skurdo ir valstybių pastangų pirma spręsti socioekonomines problemas. Sparti, netvari urbanizacija ir pramonės plėtra besivystančiame pasaulyje sprendžia visuomenės narių darbo ir pastogės poreikius, taip pat provokuoja žmogaus ir gamtos konfliktą, aptariamą Vaidos straipsnyje. Kaip rodo rašinyje minimi pavyzdžiai, Kenijoje netrūksta aktyvių žmonių, ieškančių priemonių, kaip užkirsti kelią brakonieriavimui ir gyvosios gamtos niokojimui. Tiek bepiločių orlaivių naudojimas, tiek vietos bendruomenės telkimas aplinkosaugos tikslais įkvepia ir verčia susimąstyti, ar nevertėtų Kenijos gyventojų aplinkosaugos metodų taikyti ir mūsų šalyje.
*** Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos Namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
