Nigerijos sostinėje Abudžoje trys jaunosios kartos menininkai su žurnaliste iš Lietuvos diskutavo apie kūrybos ir angažavimosi sociopolitinėms problemoms santykį. Pasak jų, vis daugiau kūrėjų nelieka abejingi visuomenę kamuojančioms ligoms.
Visi trys pašnekovai – vizualaus meno atstovai. Joy Iorvihi studijavo tapybą, o šiuo metu dirba Nacionalinėje dailės galerijoje kuratore ir pati kuria. Tuo metu, kai kalbėjomės, Abudžoje veikė jos asmeninė paroda aplinkosaugine tematika „Vartojimas mėnesienoje“.
Pastaruoju metu ji pastebi, kad vis daugiau menininkų reiškiasi kaip aktyvistai, ypač aplinkosauginiais klausimais, pavyzdžiui, dėl miškų kirtimo ar atliekų rūšiavimo. Pasak pašnekovės, per meną galima kur kas paveikiau kalbėti apie būtinybę saugoti gamtą nei rašoma vadovėliuose ar dėstoma paskaitose. Pavyzdžiu ji pateikia aktyvistą Keną Saro-Wiwą, prieš dvidešimt metų pakartą karo teismo sprendimu. Jis buvo nuteistas už kovą su naftos gavybos magnate dėl taršos Nigerio deltoje. Daugybė menininkų anuomet aprašė ar vizualiai atvaizdavo jo kartuves ir jų žingsnis buvo drąsus, mat valstybę valdė vienu žiauriausių vadovų visoje Afrikos istorijoje įvardijamas diktatorius Sani Abacha. J. Iorvihi prisimena, kad tuomet dar mokėsi mokykloje ir ogonių devynetą (drauge su K. Saro-Wiwa pakarti dar aštuoni aktyvistai iš ogonių tautos) nutapė abstrakčiame paveiksle. „Pirma mano aktyvizmo apraiška“, – juokiasi Joy.
Lilian Chizoba Pilaku irgi tapytoja, Nacionalinės dailės galerijos darbuotoja, kurios pagrindinės kūrybos temos susijusios su šeima, moterimis, vaikais. Dažniausiai ji tapo akrilu ant drobės, naudodama peilį, tačiau taip pat kuria ir video meną. „Prisistatau feministe, tačiau nesutinku su dauguma dabartinių feminizmo atstovių. Manau, kad neturime dėl to, kas su mumis vyksta, kaltinti viso likusio pasaulio. Ir pačios turime prisiimti kaltę“, – kalba menininkė. Ji apgailestauja, kad daugybė moterų dėl pinigų filmuojasi muzikiniuose vaizdo klipuose, kuriais kuriamas jų kaip vulgarių, nevertų pagarbos įvaizdis. Lilian įsitikinusi, kad kiekviena moteris yra graži ir turi save mylėti bei gerbti, tuomet pagarbos sulauks ir iš aplinkinių. Be to, ji nesutinka su pasakymu, kad kiekvieną darbą, kurį gali padaryti vyrai, moterys atliktų geriau: „Mano nuomone, moterys geriausiai atlieka moteriškus, o vyrai – vyriškus darbus. Vyras ir moteris – lygūs, partneriai, tačiau skirtingi, todėl konkurencija nereikalinga“.
Anot jos, menininkas yra tas, kuris ne savo kalbomis, o darbais kelia klausimus, tad normalu, kad jis netyli, kai visuomenėje vyksta svarbūs dalykai. 2012 metais daugybė nigeriečių išėjo į gatves išreikšti nepasitenkinimo dėl subsidijų perdirbtiems naftos produktams atšaukimo (nors Nigerija išgauna daugiausiai naftos Afrikos žemyne, benzinas ir kiti apdoroti juodojo aukso produktai importuojami), dalis iš jų susidūrė su policijos žiaurumu, keli protestuotojai nušauti. Netrukus paveiksluose, skulptūrose, karikatūrose imta vaizduoti brutalumą bei žūtis. Pašnekovė sakė ir pati nelikusi abejinga šiems įvykiams. „Mums pasisekė, kad negyvename tokioje šalyje kaip Kinija“, – kalba pastarojoje šalyje studijavusi ir vieną personalinę parodą ten surengusi Lilian, pažymėdama, kad Nigerijoje gyvenantys menininkai nėra tildomi.
Joy Iorvihi „Kwagh-Hir maskaradas“
Trečiasis pašnekovas – Obi Nwaegbe – jai paprieštarauja sakydamas, kad nigeriečiai gerai žino, apie ką negali savo menu kalbėti, jei nori išvengti nuovados. Šaipymasis iš prezidento ar religijų (nigeriečiai labai religingi, statistiškai jie apytikriai pasidaliję tarp sunitiško islamo bei įvairių krikščionių konfesijų) gali pasibaigti antrankiais. Kita vertus, valdžią kritikuojanti kūryba nebūtų paklausi, mat ir meno pirkėjai nenori nemalonumų. Pašnekovai pastebi, kad rašytojai Nigerijoje visuomet būdavo kritiškesni valdžiai nei vizualaus meno kūrėjai. Jie mini Nobelio literatūros premijos laureatą Wole Soyinką, moderniosios Afrikos literatūros tėvu vadinamą Chinua Achebę, pakartąjį K. Saro-Wiwą. „Žodžio laisvė turėtų būti garantuota. Jei man nepatinka prezidentas, kodėl aš negaliu to pasakyti? Tai mano nuomonė“, – įsitikinęs vyras.
Obį domina skirtingų Nigerijoje gyvenančių etninių grupių – jų yra daugiau nei 250 – kultūriniai tapatumai. Pavyzdžiui, pirmoji personalinė jo paroda 2010 m. buvo apie šalies šiaurėje gyvenančius klajoklius, o jis pats priklauso vienai iš trijų gausiausių šalies tautų – igbams. Anot Obio, Nigerija egzistuoja tik kaip ekonominė ar politinė erdvė, tačiau ne kultūrinė: „Jei noriu kalbėti apie Nigerijos kultūrą, turiu tai daryti iš savo asmeninės perspektyvos. Kiekvienas, norintis iš tiesų būti intelektualu, turi perprasti savo tautybę“. Jam nesuprantama, kodėl daugelis jaunosios kartos menininkų atsiriboja nuo savo šaknų. Kitas jam rūpimas dalykas – aplinkosauga.
Menininkai, anot O. Nwaegbe, negali likti nuošaly, jei mato, kad valstybės būklė yra grėsminga. Juk jie, kaip ir visi kiti piliečiai, nori, kad gyvenimo sąlygos būtų kuo geresnės. Jis atkreipia dėmesį, kad dažniausiai politikos kursas dėl menininkų darbų nepasikeičia, nebent jie patys tiesiogiai įsitrauktų į aktyvią veiklą. Nors menininkai ir formuoja visuomenės nuomonę, jam atrodo gana liūdna, kai daug metų kalbama apie tą patį, o visuomenėje niekas nesikeičia.
Tuo metu L. Pilaku priduria, kad labai svarbu, kokia raiškos forma pasirenkama. Socialinių medijų epochoje didžiausią auditorijos dalį patraukia ir įtakos visuomenei turi karikatūrų ar komiksų kūrėjai, mat dailininkui ar skulptoriui savo kūryba internete pasidalinti kur kas sudėtingiau. Nigerijos politika besidomintiems ji rekomenduoja pasižiūrėti į Mike’o Asukwo karikatūras. Jis kritiškas valdžios atžvilgiu ir turi daugybę sekėjų socialiniuose tinkluose.
„Aktyvizmas ir kūryba eina koja kojon“, – teigia Joy, tačiau Obi nesutinka, sakydamas, kad pirmiausia menas turi patikti jo priėmėjui: klausytojui, žiūrovui. „Fela Kuti žinios galia glūdėjo talentingame jos pateikime, – kalba jis apie kultinį Nigerijos instrumentalistą bei kompozitorių, žmogaus teisių aktyvistą. – Klausomės Fela’o ir šiandien, bet ne todėl, kad jis beveik visuomet buvo prieš valdžią, o todėl kad gerai grojo“. Pasak Obio, pirmiau talentingas idėjų pateikimas, forma, o žinia tik po to. „Menininkas turi pareigą kuo geriau atlikti savo darbą“, – apibendrina jis.
Baigiant diskusiją, menininkės dalijasi ateities planais. Joy domina, kokią žalą visuomenei, kultūrai, gyvenamajai aplinkai daro teroristiniai išpuoliai, ypač Nigerijos Šiaurės Rytuose, kur veikia „Boko Haram“. Taip pat ji šiuo metu tapo afrikietiškas tradicines kaukes. Pašnekovė iš vaikystės prisimena, kaip puošdavosi kaukėmis per maskaradą lapkričio mėnesį, tačiau šiais laikais daugelis jas laiko fetišu, nebevertina, dar daugiau – renkasi švęsti jų kultūrai svetimą Heloviną. Kaukės, jos matymu, yra būdas ateities kartoms paveldėti senąsias tradicijas.
Tuo metu Lilianai menu rūpi kalbėti apie religijos įtaką visuomenei. Ji piktinasi pastoriais, kurie skraido nuosavais lėktuvais, o skurstantiems žmonėms kalba apie kuklumą ir žada stebuklus. Daugelis naujųjų sekmininkų bažnyčių jai atrodo plaunančios smegenis ir darančios verslą. Obi priduria, kad religija turi įtakos ir šiuolaikinio meno neįvertinimui Nigerijoje, taip pat ir švietimo trūkumas. „Didžioji dalis visuomenės yra antiintelektuali“, – sako jis, pridurdamas, kad visuomet žinai, kas ateis į parodų atidarymus, net jei renginiai vyksta milijoniniuose Lagoso ar Abudžos miestuose. Menininkai juokauja, kad abstrakčiais meno kūriniais nigeriečių nesudominsi.
Žurnalistų iš Vidurio ir Rytų Europos kelionę į Nigeriją pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ finansavo Europos Komisija
„Lietuvos žinios“ žurnalistės Rositos Garškaitės straipsnis
Daugiau meno pavyzdžių: Lzinios.lt
