Estherai iš Ugandos acholi genties šalies šiaurėje buvo vos 9 metai, kai ją prievarta iš namų pagrobė kartu su dviem seserimis, broliu ir dar trimis giminaičiais. Tą naktį ji matė, kaip buvo nužudyti keli jos šeimos nariai, apiplėštas kaimas, sudeginti namai.
„Ėjome visą naktį. Buvau išsekusi ir prašiau, kad mane nužudytų. Kuo labiau prašiau, tuo daugiau man krovė nešti daiktų, iš kurių pats baisiausias buvo karštas puodas ant galvos. Išgirdus šūvius teko bėgti, bet negalėjau palikti maisto. Vėliau skųsdavausi mažiau, nes nežinojau, kad gali būti kitaip. Atrodė, kad pamiršau namus, o gyvenimą ten prisimindavau tik per miglą. Mane įtikino, kad priklausau čia, neturiu kitos šeimos. Mums drausdavo kalbėti apie gyvenimą kaime, net apie maistą ten. Nuolat sakydavo, kad jei bandyčiau bėgti namo, manęs sugrįžusios niekas nelaukia, nes aš „iš miško“, visi šeimos nariai nužudyti, o giminaičiai manęs nepriims, nes jiems užtrauksiu gėdą. Įtikino, kad kaime visi užsikrėtę AIDS, kad ten būsime labai pažeidžiami. Miške turėjome ginklų ir mūsų bijojo. Mes patys savęs bijojome. Sunkiausia būdavo, kai trūko maisto ir reikėjo jo išsireikalauti kaime. Šautuvų neužteko, tad dažniausiai naudojome mačetes. Buvo gaila žmonių, jie mums nieko blogo nepadarė, bet turėjome elgtis kaip liepta. Jei per užpuolimą nebūdavo aukų, jomis tapdavo vienas mūsų. Po 8 metų miške man pagaliau pavyko pabėgti, mūsų grupę užpuolus Ugandos armijai“, – pasakoja 25 metų Esthera. Jos istorija nėra išskirtinė.
Vaikai – į išsivadavimo armiją
Nuo 1986 iki maždaug 2010 metų Ugandos šiaurėje apie 75 tūkst. vaikų buvo prievarta paimti į Josepho Kony „Viešpaties išsivadavimo armiją“. J. Kony buvo jaunas žiniuonis, pasiskelbęs pranašu, turinčiu misiją išvaduoti Ugandos šiaurėje gyvenančią acholi gentį, sugrąžinti jos prarastą garbę ir nuversti šalies prezidentą Yoweri Museveni. Deja, per daugiau nei du dešimtmečius pasipriešinimo valdžiai nieko padaryti nepavyko, o J. Kony gelbėjama acholi gentis buvo žiauriai terorizuojama, žudoma, plėšiama.
Dėl užtrukusio konflikto Ugandos šiaurė tapo mistinio žiaurumo ir barbarizmo simboliu. Vieni dėl to kaltina Anglijos kolonializmo palikimą – Pietų Ugandoje tuo metu buvo telkiama pramonė, žemės ūkis, infrastruktūra, valdžios institucijos, mokyklos ir ligoninės, o šiaurė buvo išnaudojama kaip nesibaigiančios pigios darbo jėgos šaltinis. Pradėjus kilti nacionaliniams judėjimams prieš kolonijinę valdžią, iš Ugandos šiaurės buvo rekrūtuojami kariai ginti kolonijinės valdžios. Dėl to ir J. Kony, burdamas savo armiją, teigė atkuriantis prarastą Ugandoje šiaurėje gyvenančių acholi žmonių garbę. Kiti kaltina Ugandos valdžią ir jos sąmoningą konflikto kurstymą, siekiant gauti finansinės užsienio paramos ir istoriškai probleminę gentį laikyti izoliuotą ir silpną. Viena aišku – konflikto ištakos glūdi kur kas giliau nei vieno „pranašo“ iniciatyva. Ir dabar, kai konfliktas pasibaigęs, acholi gentis susiduria su centrinės valdžios ignoravimu, plačiai paplitusiais stereotipais ir negebėjimu išsivaduoti iš nuolatinio skurdo.
Prieštaringi bandymai
2010 metais baigiantis karo veiksmams Ugandoje šalis buvo vadinama kaip blogiausia vieta Žemėje gimti vaikui. Konflikto įkarštyje civilių mirčių skaičius per savaitę viršijo civilių, žuvusių Irako karo metu, skaičių. Tariamai siekiant apsaugoti visuomenę nuo vaikų armijos antpuolių apie 98 proc. kaimo populiacijos priverstinai iškeldinta į pabėgėlių stovyklas. Rezultatas buvo priešingas – apie 2 mln. žmonių buvo išvaryti iš namų ir apgyvendinti pergrūstose stovyklose, kurios tapo visiškai priklausomos nuo humanitarinės pagalbos teikėjų. Per kiekvieną išpuolį paaiškėdavo, kad stovyklos deramai nesaugomos ir tapdavo lengvu grobiu. Kas naktį iš daugybės pabėgėlių stovyklų vaikai bėgdavo į miestus nakvoti gatvėse ir ieškoti saugesnio prieglobsčio. Skaičiuojama, kad Gulu mieste (didžiausias Ugandos šiaurėje) kasnakt gatvėse nakvodavo apie 50 tūkst. vaikų.
Karo niokojamai Ugandai bandė padėti tarptautinė bendruomenė. Maistas pabėgėlių stovyklose, medikamentai, švietimas ir sveikatos apsauga buvo teikiama vien tarptautinių organizacijų, valstybių ir Jungtinių Tautų lėšomis. Organizacijos „Save the Children“ ir „Oxfam“ steigė reabilitacijos centrus, skirtus vaikams, grįžtantiems iš armijos. Skaičiuojama, kad 50 tūkst. vaikų pasinaudojo amnestijos teise ir pabėgo iš armijos. Jiems sugrįžus, apgyvendinimu ir reabilitacija išskirtinai rūpinosi NVO sektorius. Paliekantiems centrus vaikams buvo skiriamos būtiniausios prekės įsikurti kaime. Tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo steigiamos mokyklos, mokoma įvairių amatų.
Visą tekstą skaitykite lzinios.lt
Apie projektą
Šiame „Lietuvos žinių“ numeryje kviečiame skaityti apie prieš dešimtmetį labai garsaus, tačiau šiandien jau pamiršto konflikto Šiaurės Ugandoje pasekmes. Nors Uganda – viena labiausiai išsivysčiusių Afrikos valstybių, šiandienos pasiekimams vis dar turi įtakos ankstesni įvykiai.
J. Kony kitados burta vaikų armija jau užaugo, dalis jų patys tapo tėvais. Tačiau karui pasibaigus jo pasekmės nesibaigia. Tradicinė visuomenės organizacija sugriauta, sugrįžusių vaikų šeimų nebeliko arba jų tiesiog nebepriima, patyrę didžiulius iššūkius dar vaikystėje jie toliau stigmatizuojami ir atskiriami.
***
Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
