Gruodžio 9 d. paskelbti vystomojo bendradarbiavimo straipsnių konkurso, surengto pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (Media4Development), nugalėtojai. Pirmąją vietą užėmė žurnalistė, dokumentinių filmų kūrėja, rašytoja Vaida Blažytė su straipnsiu „Tanzanijos albinosų revoliucijos kultūrinė terpė“.
Vaida apie apdovanojimą ir ateities planus: „Šis įvertinimas suteikė galimybę įgyvendinti pažadą mano žurnalistinio darbo probleminei grupei, t. y. Tanzanijos albinosams, skleisti informaciją ir kelti visuomenės sąmoningumą apie jų būklę ir padėtį bei, tikiuosi, kurti bendrus ateities projektus jų gyvenimo lygio gerinimui. Be to, tai pastatė pamatą naujiems žurnalistiniams projektams besivystančiose šalyse kurti bendradarbiaujant su Lietuvos žurnalistais. Šiuo metu rašau ir tikiuosi išleisti grožinės-dokumentinės literatūros kūrinį, kuriame bus liečiamos minėtosios temos ir literatūriškai adaptuota mano asmeninė patirtis“.
Kviečiame susipažinti su trumpa straipsnio ištrauka. Netrukus bus publikuotas pilnas straipsnis. Jis taip pat pasirodys dienraštyje Lietuvos žinios.
Tanzanijos albinosų revoliucijos kultūrinė trupė
Vaida Blažytė
Stoviu priešais dvylika tvarkingai palei sieną išsirikiavusių Tanzanijos albinosų ir nežinau į kurį pirma nusitaikyti. Kameros objektyvu, žinoma, o ne kuo kitu. Albinosų revoliucijos kultūrinės trupės nariai tą dieną susirinko savo repeticijų „salėje“ – ant sukaltos pakylos po stogu uždarame kieme, atokiame Dar Es Salaamo Temekės rajone – filmuotis mano dokumentiniam filmui. Ugniaplaukė Janet, viena geriausių trupės šokėjų, energingai sušoko sušiuolaikintą tradicinį šokį būgnų ritmu, mušamų linksmojo Hasaano, kuris nulipęs nuo scenos dirbo registratoriumi vėžio instituto morge, „Rasta Faith“ save vadinantis poetas ir Kilimandžaro viešbučio darbuotojas Lakinis drauge su kiečiausios trupės būgnininkės Mwajumos sūnumi Hasaanu atsidavę sudainavo melodingą dainą su repo intarpais, plūstančiais korumpuotą, pinigų valdomą pasaulį, o trupės lyderis Mohamedas, persirengęs tradiciniais masajų genties drabužiais, padeklamavo savo kūrybos poemą, kurioje beviltiškai kartojamas klausimas – kas jie, kas gi tie piktadariai, lemiantys tragišką albinosų likimą Afrikoje?.. Visos šios dainos, šokiai ir teatralizuoti pasirodymai pasakojo man, europietei, sunkiai suvokiamą žmonių su albinizmu Afrikoje padėtį – prieigos prie lygiaverčio išsilavinimo trūkumą, saulės spindulių keliamą pavojų susirgti odos vėžiu, albinosų žmogaus teisių nepaisymą, atmetimą ne tik iš plačiosios visuomenės, bet ir diskriminaciją šeimoje bei meilėje, kultūroje įsišaknijusius prietarus, kurie veda prie albinosų luošinimo ir netgi žudymo.
