„Kiekviena moteris turi išmokti įkvėpti taiką į save ir iškvėpti ją aplinkiniams“, – tai frazė, kuria vadovaujasi Šri Lankos moterys. Jų akyse galima įžvelgti ramybe alsuojančią vidinę būseną, lūpose – šypsenas ir didžiulį norą padėti savo šeimai bei kiekvienam sutiktajam“, – tvirtina sinhalė Thilanka.
Ir pasakoja toliau: „Nors Šri Lanka priskiriama prie besivystančių valstybių, o šeimos čia gyvena vargingai, bandydamos atsigauti po šalį nualinusio pilietinio karo, jų širdys dega šiluma ir meile.
Moterys dėkoja Budai
Esame dėkingos savo didžiajam mokytojui Budai, sekame jo pėdomis, medituojame ir suprantame, kad ši akimirka yra visa, ką turime geriausia. Mėgaujamės gyvenimu čia ir dabar. Negaištame laiko gyvendamos praeitimi ar ateitimi, „ten“ užsukame tik tada, kai to reikalauja aplinkybės arba konkreti situacija. Vidinė ramybė – tai pagrindinis mūsų gyvenimo tikslas. Ji padeda apgaubti save ir savo šeimas tikėjimu, meile, atjauta, abipuse pagarba. Mes lyg dangus – kartais debesys atplaukia, kartais smarkiai palyja ir praūžia griaustinis. Ateina ir nueina, o dangus (kaip ir moterys) turi išlikti ramus, švarus, kad ir kokios būtų aplinkybės.
Esame prisirišusios prie savo tviskančios žemės, dar vadinamos Indijos vandenyno perlu. Čia saulė kaitina ir nokina įvairiausius vaisius, balto smėlio paplūdimius juosia palmės. Didžiuojamės architektūriniu paveldu, kuriam daugiau kaip 2 tūkst. metų, – šventyklomis, taip pat arbatos plantacijomis. Jose galite pamatyti sunkius krepšius ant nugarų laikančias moteris, kurios skrupulingai skina po mažą arbatmedžio šakelę ir dėdamos į krepšį viliasi, kad kuo greičiau įvykdys tos dienos normą ir galės grįžti pas savo šeimą.
„Tamilų tigrai nukauti“
Baisus pilietinis karas su „Tamilų tigrais“ prasidėjo 1983 metais ir, norime tikėti, baigėsi 2009-aisiais, kai mūsų šalies kariuomenė nukovė pagrindinį tamilų lyderį. Po tiek kančios ir netekčių metų trokštame, jog tai nepasikartotų. Nenorime, kad užaugtų naujas lyderis, kad iš šeimų atimti vaikai būtų auklėjami „tamilų tigrais“. Mes vis dar įpratusios be svarbios priežasties nevažinėti viešuoju autobusu, nes negali žinoti, ar jis nesprogs.
Pamenu, kai tik prasidėjo karas, buvau paauglė, mokiausi Kolombo mergaičių gimnazijoje. Šalia mūsų namų buvo įsikūrusi karinė stovykla, joje kariai rengėsi kovai už šalį. Labai gaila tų žmonių, kurie galėjo žūti kovodami už mūsų žemę. Deja, netekome jų labai daug – apie 70 tūkstančių. Šri Lankoje vyras be rankos ar kojos – įprastas vaizdas, nes sužeistųjų buvo dar daugiau negu žuvusiųjų.
Kartą tėvams pareiškiau, kad mano vyras bus be kojos. Taip norėjau parodyti didžiulę pagarbą kariams. Šiandien džiaugiuosi, kad mano sutuoktinis vis dėlto sveikas, nors taip pat buvo atsidūręs žuvusiųjų sąrašuose. Įsivaizduoju, ką teko išgyventi jo mamai ir artimiesiems. Tokie sąrašai miestuose ir miesteliuose buvo skelbiami kasdien. Artimieji kiekvieną dieną tikėdavosi, kad neišgirs ištariamos sūnaus, tėvo ar vyro pavardės. Beveik visose vietinių šeimose šis karas paliko skaudų pėdsaką. Taip, mūsų kraujuojanti žaizda pamažu gyja, tačiau randai lieka.
Visą straipsnį skaitykite lzinios.lt
_______________________________
Apie projektą
Šri Lanka – Lietuvos dydžio sala Indijos vandenyne – tik pastaruoju metu pradeda grįžti į taikaus gyvenimo ritmą. Itin didele etnine, religine ir kalbų įvairove pasižyminti šalis kiek daugiau nei 25 metus kentėjo nuo pilietinio karo. 1948 metais Šri Lankai iš Didžiosios Britanijos atgavus nepriklausomybę, pradėjo didėti įtampa tarp daugumą gyventojų sudarančių sinhalų, praktikuojančių budizmą, ir tamilų mažumos, išpažįstančios induizmą. Konflikto ašis – tamilų nepasitenkinimas pasikeitusia situacija. Kolonijiniu laikotarpiu tam tikrų privilegijų politiniame ir ekonominiame šalies gyvenime turėję tamilai jų neteko ir ėmė agituoti už nepriklausomos valstybės sukūrimą. Taikūs protestai metams bėgant virto kruvinais susirėmimais su valstybės pajėgomis, o atsiradus radikaliai „Tamilų tigrų“ organizacijai įsiplieskė intensyvus pilietinis konfliktas. Jis buvo numalšintas tik 2009 metais. Dėl tikslaus žuvusiųjų skaičiaus vis dar nesutariama, bet būriai pabėgėlių šalies viduje, seksualinio smurto mastas atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį – šiuo metu pradėti Jungtinių Tautų tyrimai dėl abiejų konflikto šalių karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui per Šri Lankos pilietinį karą.
Aušra Mažonė straipsnyje kalba vietinės sinhalės Thilankos vardu ir siūlo pažvelgti į moterų kasdienybę po konflikto atsigaunančioje Šri Lankoje. Universalią moterišką toleranciją, geranoriškumą, rūpinimąsi kitais atskleidžia ne tik tekstas, bet ir autorės nuotraukos, pristatytos konkursui „Pasaulis tavo akimis“.
Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos Namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
