EBPO duomenimis Lietuvoje yra bene daugiausia nesidominčių politika jaunų žmonių visame „išsivysčiusiame“ pasaulyje. Menki ir tik periodiškai didėjantys Pilietinės galios indekso rezultatai kelia klausimą – ar esama pilietiškumo ugdymo sistema Lietuvoje iš tiesų veikia?
Būtent tai nagrinėjama pilietiškumo ugdymo studijoje, kurią parengė Švietimo NVO tinklas, vienijantis 13 nacionalinių įvairiose švietimo srityse veikiančių organizacijų.
„Situacija išties liūdna ir negerėja jau daugelį metų, o priemonės, kurių imtasi iki šiol neveikia ir neduoda ilgalaikio rezultato. Pavyzdžiui, vienkartinis jaunimo rinkiminio aktyvumo padidėjimas 2016 metų Seimo rinkimų pirmame ture, kai įvairios organizacijos ir iniciatyvos tokios, kaip Lijot, Žinau, ką renku, Baltosios pirštinės, Laisvės TV mobilizavosi. Tačiau aktyviems veiksmams aprimus, antrajame ture vėl stebėjome vos penktadalį siekiantį jaunimo aktyvumą. Tai rodo, jog nėra sisteminių pokyčių, kurie užtikrintų ilgalaikį problemų sprendimą. Šia Studija siekėme ne tik įvardyti esmines problemas, bet ir pasiūlyti jau šiandien galimus priimti ir įgyvendinti sprendimus situacijai pakeisti“, – teigia Švietimo NVO tinklo koordinatorė Judita Akromienė.
Judita Akromienė
Žinių pakanka, trūksta praktikos
Kaip teigiama Studijoje, moksleivių teorinės žinios Lietuvoje yra pakankamai geros – net 70 proc. Lietuvos mokinių teisingai atsakė į teorinius klausimus apie rinkimų sistemą (ES vidurkis 47 proc.). Tačiau daugiau kaip 70 proc. mokinių netiki, kad jų balsas gali nulemti priimamus sprendimus. Eurobarometro duomenys rodo, jog Lietuvoje 63 proc. jaunimo yra nelinkę įsitraukti į visuomeninę veiklą, kai ES vidurkis – 44 proc.
„Vyraujantis leitmotyvas mokinių diskusijų grupėse kalbant apie pilietinį ugdymą – šios pamokos yra nuobodžios, jose daug teorinių žinių, kurių reikalingumu mokiniai abejoja, informacija nėra siejama su praktine veikla, tai, kas sakoma pamokų metu, greitai pasimiršta.“, – teigiama Pilietinės visuomenės instituto 2012 m. atliktame Pilietiškumo būklės kokybiniame tyrime.
Moksleivių manymu, realiam pilietiškumo ugdymui iš tiesų kur kas svarbesni praktiniai įgūdžiai ir gebėjimai: „Kaip gyventi po mokyklos, tai svarbu suprasti per pilietiškumo ugdymo pamokas“, – teigia Lietuvos moksleivių sąjungos Biuro narė Barbora Bernatonytė.
„Pilietinis ugdymas ir vadovėlis tai nesuderinamas dalykas“, – įsitikinęs ir istorijos bei pilietiškumo pagrindų mokytojas Paulius Bakanas. Anot jo, kur kas efektyvesnis pilietiškumo mokymasis vyksta, pavyzdžiui, organizuojant praktinę mokinių savivaldos veiklą: „Tai demokratijos mokykloje pavyzdys, kuris leidžia iš tiesų suprasti, kaip ji veikia. Ir tokią veiklą būtina skatinti”.
Šiuo metu viskas – mokytojų rankose
Iki šiol pilietiškumo ugdymas Lietuvoje iš esmės patikėtas mokykloms – dėstomas atskiras pilietiškumo pagrindų kursas, medžiaga integruojama į kitus mokomuosius dalykus, vykdoma papildoma socialinė veikla. Specialistų skaičiavimais, bet kokia pamoka, dėstoma vieną kartą per savaitę, valstybei per metus kainuoja apie 15 mln. eurų. Tačiau ar šios lėšos panaudojamos tikslingai?
2012 m. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ fokus grupėje atliktoje apklausoje pilietiškumo sampratos tema mokytojai teigė, „ <…> kad jų galimybės įdomiai pravesti pamokas už mokyklos ribų yra ribotos, nes tam yra skirtas ribotas dienų skaičius, nukenčia kitų dalykų pamokos.“
Tam pritaria ir P. Bakanas: „Dabar dažnai pilietiškumą dėsto tas, kam skiriamos pilietiškumo ugdymo valandos. Jeigu mokytojui tiesiog paskiriamos valandos, jis taip ir dirba. Jei mokytojas nežino, neišmano, kaip ugdyti pilietiškumą – tai problema. Žmogus, dėstantis pilietiškumą, turi išmanyti daugybę skirtingų dalykų“.
Paulius Bakanas
Kaip pastebi tyrėja Gintarė Petkevičienė, šiandien mokiniai pasigenda pilietiškumo pagrindų pamokose gaunamos informacijos aktualumo. „Mokiniams įdomūs kasdien aplink juos vykstantys procesai, apie kuriuos jie nuolat girdi įvairiose žiniasklaidos priemonėse, tačiau mokytojai, mokantys pilietiškumo pagrindų, nesijaučia turintys pakankamų kompetencijų diskutuoti su mokiniais politinių, ekonominių aktualijų klausimais, todėl pamokos dažnai būna teorinės“.
Po pamokų – į gatvę?
Mokytojo P. Bakano nuomone, pilietiškumo ugdymo pamokos mokykloje yra reikalingos, kadangi tai užtikrina, jog kiekvienas jaunas žmogus įgis su šiuo dalyku susijusias žinias. Tačiau jis pripažįsta, jog mokytojams šiandien trūksta įrankių ir aiškesnių gairių, kaip dirbti ir kalbėti šio dalyko temomis, ypač apie aktualijas. Jo manymu „pamoka turėtų būti kaip platforma, kuri sutelktų įvairius veikėjus, tiek mokytojus, tiek nevyriausybinių organizacijų atstovus“.
Mokytojo Lino Janulionio nuomone taip pat svarbu – bendradarbiavimas: „reikia sujungti visus elementus: žmogų, kuris atsakingas už pilietiškumo ugdymą mokykloje, labai svarbu, kad jis pats būtų pilietiškai aktyvus, turintis lyderio savybių, sektinas pavyzdys bendruomenėje, nebūtinai istorijos mokytojas. Neturint tokio asmens prie to gali prisidėti ir mokyklos steigėjas – savivaldybė. Šis žmogus organizuotų įvairias veiklas – mokinių savivaldą, jų renginius bendruomenei, manau, jog tai tik viena iš pilietinio ugdymo krypčių. Kartu svarbūs ir kiti elementai: pamokos klasėse, nevyriausybinių organizacijų įtraukimas”.
Linas Janulionis
Kaip rodo Pilietinės galios indekso duomenys jaunimo pilietinę galią itin didina dalyvavimas popamokinėje, neformaliojo ugdymo veikloje tiek mokykloje, tiek už mokyklos ribų: kuo daugiau įvairiose organizacijose dalyvauja jaunuoliai, tuo didesnė jų pilietinė galia.
Studijoje taip pat pastebima, jog šalių, kurių moksleivių tarptautinių tyrimų rezultatai yra aukštesni, nacionalinėse ugdymo programose daugiau dėmesio skiriama pilietinio ugdymo aspektams, kurie skatina mokinių dalyvavimą priimant mokyklos sprendimus ir bendruomenės veiklose bei kitus gebėjimus.
Formuodamos pilietinio ugdymo turinį, šios šalys daugiau dėmesio skiria ne sąvokoms ar žinių perteikimui, o vertybinių nuostatų formavimui ir gebėjimų ugdymui.
Moksleivių teigimu sėkmingam pilietiškumo ugdymui reikalingas teorijos ir praktikos suderinimas: „Įgijus tam tikrus teorinius pagrindus, būtų galima atsisakyti pamokų ir eiti į gatvę, nagrinėti kas čia ir dabar vyksta realiame gyvenime“, – siūlo Lietuvos moksleivių sąjungos atstovas Kristupas Tilvytis.
Padėtų didesnė įvairovė
Mokytojo L. Janulionio nuomone nemažiau svarbi alternatyvų, kaip ugdyti pilietiškumą mokykloje, įvairovė: „Tai galėtų būti nebūtinai pamoka, o galbūt valandų skaičius, per kurias galima įsisavinti dalyką. Galbūt mokiniams neįdomu totalitarizmas, o įdomūs rinkimai. Mokykla turėtų turėti teisę rinktis programą. Pavyzdžiui, 10 klasėje mokomasi teorijos, o 11 klasėje išeinama iš mokyklos ir praktiškai dalyvaujama procesuose, tokiuose kaip rinkimai”.
Studijoje parodoma, kaip ugdomos vertybinės nuostatos ir gebėjimai, Nyderlanduose. Nuo 2007 m. čia įvesta tvarka, kad mokiniai, norintys gauti mokyklos baigimo pažymėjimą, privalo atlikti socialinę praktiką. Ši praktika atliekama bendradarbiaujant su savivaldos, visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovais.
Anot Nyderlandų švietimo ir mokslo ministerijos, išėję iš mokyklos jaunuoliai jaučiasi turį ryšį su platesne bendruomene, o dalyvavimas tik uždaroje mokyklos veikloje to neužtikrintų.
Lietuvos Moksleivių Sąjungos atstovo Kristupo Tilvyčio nuomone šiuo metu mokykloje jau esančias privalomas socialines valandas iš tiesų būtų galima pritaikyti ir pilietiškumo ugdymui. Moksleivis teigia, kad „šios socialinės valandos gali būti puikiai išnaudojamos ne tik bibliotekų knygų klijavimui, kaip dabar dažnai vyksta, bet suteikiant didesnę svarbą savanorystei”.
Kristupas Tilvytis
Dideli norai, maži resursai
Nemaža šių problemų dalis yra įvardyta ir Pilietinio ir tautinio ugdymo 2016–2020 metų tarpinstituciniame veiksmų plane. Šiame plane yra užsibrėžtas ambicingas tikslas: „pilietinio ir tautinio ugdymo priemonėmis įgalinti Lietuvos pilietį prisiimti asmeninę atsakomybę už Lietuvos dabartį ir ateitį.“
„Minėtame plane numatytos veiklos yra pernelyg skirtingos, taip pat nėra aiškios vizijos ar prioritetų, lėšos išbarstomos visoms sritims po trupinėlį, o tai niekaip nepadeda įgyvendinti numatytų ambicingų tikslų ir uždavinių. Todėl reikalingi didesnio mąsto veiksmai, apimantys ir sujungiantys tiek neformalųjį ugdymą ir pilietinę visuomenę, tiek formalųjį ugdymą bei mokyklą,” – įsitikinusi Švietimo NVO tinklo koordinatorė Judita Akromienė.
Įkvėpimo galima pasisemti ir iš kaimyninės Estijos. Šioje šalyje buvo nuspręsta panaikinti iki tol prie ministerijos veikusias valstybines institucijas, kurios dirbo neformaliojo ugdymo srityje. Buvo nuspręsta, kad Švietimo ministerija turi formuoti neformaliojo ugdymo ir neformaliojo švietimo politiką, bet ne įgyvendinti ją. Tokiu būdu lėšos, kurios buvo sutaupytos panaikinus valstybines institucijas, buvo paskirtos privatiems tiekėjams.
„Tam tikras pokytis, jei esame dugne, yra būtinas. Nauji ir geri dalykai turi ateiti. O mokiniai ir jauni žmonės yra imlūs pokyčiams”, – ateities perspektyvomis tiki mokytojas Linas Janulionis.
Su Švietimo NVO tinklo parengtomis rekomendacijomis ir Pilietiškumo ugdymo studijos išvadomis susipažinti galite čia. Studija parengta įgyvendinant projektą „NVO vienijančių asociacijų institucinis stiprinimas” finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
