Ganiečiai yra labai religingi. Kai kurių bažnyčių pavadinimus sostinėje Akroje atpažįstu – presbiterijonai, pastarųjų dienų šventieji, metodistai, o kitus matau pirmą kartą. Gatvėse apstu plakatų, kviečiančių į įvairiausių krikščionių bažnyčių koncertus, pastorių pamokslų ar pranašysčių vakarus. Citatos iš Biblijos visur – ant mašinų langų, guminių vietinių dėvimų apyrankių, valiutos keitykloje.
Apie 70 proc. ganiečių – krikščionys, mažiau nei septintadalis – katalikai. Tikinčiųjų sielų kiekiu Katalikų Bažnyčia čia nusileidžia šiek tiek gausesnėms įvairioms protestantų ir daugiau nei dvigubai populiaresnėms naujoms charizmatinėms bažnyčioms. Tačiau katalikai Ganoje labai gerbiami dėl socialinės veiklos. Tai viena iš priežasčių, kuria aiškinamas spartus katalikybės augimas visame Afrikos žemyne.
Pagal Džordžtauno universiteto 2015 m. ataskaitą „Katalikybė pasaulyje: tendencijos ir prognozės“, per pastaruosius tris dešimtmečius katalikų skaičius Afrikoje daugiau nei patrigubėjo – nuo 58 iki 198 milijonų. Skaičiuojama, kad 2040-aisiais Afrikoje gyvens 460 mln. katalikų. Katalikų Bažnyčia neretai tampa viena iš nedaugelio gerai veikiančių, patikimų institucijų, šalyse, kurios negali užtikrinti savo piliečiams būtinų socialinių paslaugų, tokių kaip švietimas ar sveikatos apsauga. Pavyzdžiui, Europoje katalikiškose švietimo įstaigose (nuo darželių iki universitetų) mokosi devyni, tuo metu Afrikoje – 23 milijonai žmonių.
Ligos ir apdovanojimai
Į centrinėje sostinės dalyje, priešais buvusius prezidento rūmus, esančią Kristaus Karaliaus parapiją atvykstu susipažinti su tėvu Andrew Campbellu, kurį man iš anksto pristatė kaip „visų mylimą kunigą“. Jį lengva atpažinti iš tolo – balta oda, balta sutana. Jis airis, atvykęs į Ganą dar aštuntajame dešimtmetyje. Nelengva suminėti visus jo nuo to laiko nuveiktus darbus: vaikų ligoninės priestatai, leprozoriumas (sergančiųjų raupsais karantino vieta), vidurinė ir profesinė mokyklos, labdaros valgykla, nevyriausybinė organizacija globojanti senelius. Kunigas sėdi didžiulio medžio šešėlyje ir klauso mokinio iš šalia esančios prestižinės mokyklos, į kurią užrašomi dar negimę vaikai, išpažinties. Pasitikęs vedasi į savo kabinetą, be perstojo vėdinamą oro kondicionieriaus. Per beveik penkis dešimtmečius gyvenimo tropinio klimato šalyje – daugybę kartų persirgta maliarija, nesuskaitomi diarėjos protrūkiai ir trys valstybiniai apdovanojimai.
„Mano misija – suteikti žmonėms viltį. Dirbu su pagyvenusiais žmonėmis, prostitutėmis, raupsuotaisiais, kaliniais, skelbiu jiems Dievo žodį“, – savo veiklą apibūdina kunigas, aštuoniolikos prisijungęs prie Dievo žodžio misionierių kongregacijos. Jis pasakoja atvykęs dirbti į Ganą, nes socialinės problemos čia kur kas didesnio masto. Jungtinių Tautų duomenimis, maždaug ketvirtadalis ganiečių gyvena žemiau skurdo ribos. Pasak tėvo Campbello, dalis vietinių net negali leisti sau susirgti. Kita vertus, jis įžvelgia pagerėjimą – atsirado valstybinis sveikatos draudimas, specialus fondas raupsuotiesiems.
Dauguma pašnekovo, vadinamo ir „elgetaujančiu kunigu“ dėl neeilinio sugebėjimo rinkti lėšas, iniciatyvų siejasi su jo paties jaunyste: „Nenorėčiau, kad kiti kartotų mano patirtį. Tėvai neturėjo pinigų leisti manęs į vidurinę, pradėjau dirbti būdamas trylikos. Tai mane išmokė vertinti išsilavinimą“. Misionierius pasakoja, kad visi pinigai labdarai gaunami iš vietinių gyventojų, esama pačių įvairiausių pasauliečių katalikų komitetų ir valdybų: „Jei projektas geras ir skaidrus, aišku, kur nukeliauja pinigai – jokių problemų įtraukti žmones“. Pasak jo, ganiečiai gerbia Katalikų Bažnyčią už aktyvią veiklą socialinėje srityje. „Kitos bažnyčios daug dėmesio teikia klestėjimui. Mes ne. Esame dėl žmonių kilnumo, vilties, meilės, teisių“, – tikina pašnekovas, pavyzdžiu laikantis šių metų rudenį šventąja paskelbtą motiną Teresę iš Kalkutos. Apsižvalgiusi kabinete pamatau plakatą su jos atvaizdu. Taip pat ir futbolo klubo „Manchester United“ sirgaliaus šaliką.
Dievo miestas
Šventosios iš Kalkutos įkurtai Dievo meilės misionierių kunigų kongregacijai priklauso tėvas Subash Chattilappily. Jis indas, gyvenantis Ganoje aštuonerius metus, trejus iš jų dirba didžiausiame šalies lūšnyne Senoji Fadama. „Dar būdamas mokinys supratau, kad mano charizma – padėti kitiems. Namie, Indijoje, prašydavome, kad turtingos šeimos padėtų neturtingoms surengti vaikų vestuves. Jau tada buvau toks. Išgirdęs apie motiną Teresę, prisijungiau. Jei galiu padėti, stengiuosi iš visų jėgų ir esu laimingas. Ne visuomet lengva, bet esu čia, nes manęs reikia“, – ramiai ir tyliai pasakoja kunigas. Jis atsakingas už lūšnyne esančią suaugusiųjų mokyklą, kuri užsimezgė jo pirmtakui pranciškonui ėmus bare mokyti vieną jaunuolį anglų kalbos.
Gandas pasklido ir greitu metu norintieji mokytis bare nebetilpo, teko ieškoti patalpų. „Dievo miestu“ pavadintoje mokykloje suaugusieji vakarais mokomi anglų kalbos, gamtos mokslų, matematikos, etikos. Kasdienis mokestis – 30 pesevų, vietinių centų, už kuriuos galima nusipirkti tik vandens maišelį. Kunigas paaiškina, kad būtina paimti iš žmonių bent simbolinį užmokestį, kad įvertintų tai, ką gauna. Iš viso užsiregistravusių yra apie pusšimtį, vyrai pamokas lanko kur kas reguliariau nei moterys. Dauguma jų yra musulmonai, iš skurdžios šalies šiaurės, atvykę į sostinę užsidirbti. Dalis dirba elektroninių atliekų laužyne, kiti pardavinėja vaisius, telefonus, vairuoja lūšnyne populiarius dviračius-taksi.
Senojoje Fadamoje gyvena daugiau nei 80 tūkst. žmonių, o „Dievo mieste“ jų mokosi vos dalelytė. Liūdnų akių kunigas aprodo patalpas: nuo lentų dar nenuvalyti praėjusią pamoką išmokti angliški žodžiai, uždangstyti kompiuteriai, kuriais kiekvieną vakarą galima naudotis nemokamai, siuvimo mašinos. Jis supranta, kad sisteminių pokyčių ir platesnio poveikio nepasieks, tačiau stengiasi iš visos širdies dėl tų kelių tobulėjančių. Galbūt jie susiras geresnius darbus ir galės išsikraustyti iš šios vargingos ir labai užterštos vietos. Pradžioje vietiniai kunigą šaukdavo „obroni“, viena iš vietinių kalbų taip apibūdinami kitos rasės žmonės. Kartu vaikštome lūšnyno gatvėse, su juo sveikinasi, pažįsta, jau kurį laiką „obroni“ nebevadina. Tėvas Subash patikina, kad čia saugu, net ir vėlai naktį. Tiesa, ganiečiai šį lūšnyną vadina Sodoma ir Gomora pagal biblijinius miestus, sunaikintus už ištvirkimą. Anot kunigo, lūšnyne yra tokio pavadinimo gatvė, kur dirba prostitutės, tačiau apskritai apibūdinimas neteisingas. „Apmaudu, bet jei tik kas čia nutinka, antraštėse didelėmis raidėmis užrašoma Sodoma ir Gomora, – apie žiniasklaidos elgesį pasakoja pašnekovas. – Manau, kad išorėje vyksta daug didesnių baisybių“.
Visą straipsnį skaitykite lzinios.lt
Apie projektą
Rosita Garškaitė dalijasi pasakojimais iš Ganos sostinės Akros, užfiksuotais vizito organizuojamo pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ metu. Gana – Vakarų Afrikos šalis, pirmoji Užsachario Afrikoje gavusi nepriklausomybę ir iki šiandien išgyvenusi ne vieną karinį perversmą.
Šalis, kaip ir daugelis žemyne, pilna kontrastų. Šį kartą Rositos pasakojimai apie religinių bendruomenių – atvykėlių ir vietinių – pastangas patiems spręsti šalyje vyraujančias visuomenės problemas. Skurdas, neraštingumas, gyvenimas lūšnynuose – tai universalios ne tik besivystančio pasaulio problemos, kurias įveikti gali ne tik institucijos ir valstybė, bet ir vieninga bendruomenė ar tam pašaukimą jaučiantys pavieniai asmenys
****
Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
