Tarptautinės korporacijos naftą Nigerijoje pumpuoti pradėjo dar prieš jai atgaunant nepriklausomybę nuo britų. Per daugiau nei pusę amžiaus į jų kišenes nugulė milijardai dolerių, tačiau vietinių gyenimas nepagerėjo. Atsivėrusios socialinės žaizdos pūliuoja ir šiandien.
Nigerio delta – juoduoju auksu turtingiausias regionas visame Afrikos žemyne. Nafta čia tik išgaunama, tačiau neperdirbama: daugiausia barelių naftos eksportuojanti Afrikos valstybė importuoja benziną ir subsidijuoja jo kainą vietiniams, kurių daugiau nei 70 proc. (apie 100 mln.) gyvena žemiau skurdo ribos. Šeštajame dešimtmetyje atrasta nafta ne tik nepagerino nigeriečių gyvenimo, bet jį ir apsunkino: išaugo korupcijos mastai, pablogėjo ekonominė situacija, padidėjo nusikalstamumas.
Ogoniai – visos Nigerio deltos metafora
„Manau, jog ogoniai parodė aukščiausią lygį, kuomet naftos gavyba turėjo būti nutraukta. Tačiau nepaisant jų demonstracijos, sėkmės, netgi nepaisant Jungtinių tautų Aplinkosaugos programos ataskaitos, mažai kas buvo padaryta, likviduojant naftą. Ogoniai – visos Nigerio deltos metafora“, – teigia žmogaus teisių ir aplinkosaugos aktyvistas Jaye Gaskia. Su juo žurnalistai, Europos Komisijos finansuojamo projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ dalyviai, susitiko šalies sostinėje Abudžoje.
Nedidelė ogonių tauta (apie pusė milijono žmonių) gyvena tūkstančio kvadratinių kilometrų plote pietrytinėje deltos dalyje. Ten didžiausia Nigerijoje veikianti tarptautinė kompanija „Royal Dutch Shell“ liovėsi gręžusi dar 1993-aisiais dėl vietinių pasipriešinimo. Nepaisant to, vienas pagrindinių jos „Trans-Niger“ naftotiekių nutiestas per ogonių žemes, mat šitaip nafta iš įvairių deltos vietų pasiekia Bonny eksporto terminalą.
„Nafta teka šiais vamzdžiais ir dabar. Būtent tai ir kelia pyktį. „Shell“ žino, kad jie pasenę“, – kalba iš ogonių Kegbara Dere kaimo kilęs aktyvistas Erabanabari Kobahas mums stovint šalia „Bomu Manifold“ naftotiekių mazgo. Visai netoli pašnekovo gimtinės jis pastatytas dar 1958-aisiais ir niekuomet nebuvo keistas, nors pagal tarptautinius standartus vamzdynus atnaujinti reikia kas penkiolika metų.
Valymai – apsimestiniai
2009 metais čia įvyko sprogimas, gaisras tęsėsi pusantros paros. Pasak E. Kobaho, incidentas kilo dėl pasenusių, surūdijusių vamzdžių. 2011 metais Jungtinių Tautų Aplinkosaugos programos pateiktoje ataskaitoje teigta, kad naftos išsiliejimai 2008–2009 metais užteršė geriamą vandenį, dirvožemį, sunaikino žvejybos galimybes etc. Pavyzdžiui, nurodyta, kad geriamas vanduo 900 kartų viršijo Pasaulio sveikatos organizacijos nustatytas užterštumo normas. Ataskaitos rengėjai nurodo, kad atstatyti ogonių gyvenamąją aplinką užtruks tris dešimtmečius. Tuomet vietiniai vėl galėtų žvejoti krabus, krevetes, žuvis netoliese esančiose įlankose, užsiauginti tiek kasavos ar jamsų, kiek prieš prasidedant naftos gavybai.
Tąsyk „Shell“ pripažino, jog nafta išsiliejo dėl pasenusių naftotiekių, tačiau kaltino ir vietinius dėl naftos vagysčių, sabotažo. Bet kuriuo atveju, pagal Nigerijos įstatymus, už valymus atsakingi naftininkai. Pasižadėta likviduoti naftą, pradėti darbai, tačiau „Amnesty International“ bei „Aplinkosaugos, žmogaus teisių ir vystymosi centro“ šių metų lapkričio 3 d. ataskaitoje teigiama, jog „Shell“ meluoja apie naftos valymo mastus. Jų tyrimas rodo, kad keturios išsiliejimo vietos 2015-aisiais vis dar ryškiai užterštos dėl netinkamo valymo, o ne dėl naujų išsiliejimų.
„Jie sako, kad išvalė naftą, kuri išsiliejo per tuos metus, tačiau mes tai vadiname taršos slėpimu“, – teigia E. Kobahas. Pasak jo, „Shell“ tiesiog uždengia išsiliejusią naftą atvežtine žeme, o iš tiesų jai surinkti ir normalią aplinkos būklę atstatyti reikalinga kompetencija, kurios jie neturi. Be to, kaip pažymi pašnekovas, būtinas išsamus vietinių sveikatos įvertinimas. Tokio nesiėmė nei naftininkė, nei Nigerijos valdžia. Jis pasakoja, kad vietiniai skundžiasi odos bėrimu, augančiu vėžinių susirgimų skaičiumi, regėjimo sutrikimais, kvėpavimo takų ligomis. „Sergamumas astma neturėtų būti toks didelis, koks yra“, – pavyzdį pateikia jis.
„Mano vaikystėje mama žemės ūkyje nenaudodavo trąšų, o šiandien be jų nieko nepasodinsi. Ir net jei naudoji, derlius bus prastas dėl užteršto dirvožemio, – pasakoja jis. – Štai kodėl padidėjo skurdo lygis. Žmonės griebiasi net naftos nutekinimo, parduoda ją, kad užsidirbtų. Tai užburtas ratas“. Nors naftos išgavimo infrastruktūrą saugo Nigerijos kariai, juodąjį auksą iš tiesų kartais nutekina vietiniai, prapjovę vamzdžius. Ar vietinių gyvenimas pagerėtų, jei „Shell“ atnaujintų veiklą? E. Kobahas kategoriškas: didžiosios naftininkės veikla neskaidri, tad nėra jokių garantijų, kad šįsyk juodojo aukso gavyba bus tvari, paisanti vietinių interesų.
Nei žuvų, nei namų
E. Kobahas iš vaikystės prisimena ir žvejybą netoliese esančiose įlankose. Išvykęs savaitei ar dviem, užsidirbdavo tiek, kad galėtų nusipirkti vadovėlius, susimokėti už mokslą, net ir padėti tėvams. Šiandien tai nebeįsivaizduojama. „Nesiartinti. Užteršta teritorija“. Toks 2014 m. pastatytas ženklas pasitinka mus, einančius link Goi kaimo įlankos. Čia žvejodavo žmonės ir iš netoliese esančių gyvenviečių, vešėjo magrovės miškas. Penkiolika hektarų jo išdegė dar 2004 metais, kai dėl išsiliejusios naftos kilo net kelių dienų gaisras. Pražuvo vietinių žmonių pragyvenimo šaltiniai: ne tik vandens gyviai, bet ir palmės, kokosų bei mangų medžiai. Dar daugiau – kaimo gyventojams teko palikti savo namus.
Vietiniai žvejai sako, kad jaučiasi valdžios apleisti: „Jie mus apleido, esame palikti likimo valiai“. Ką jie veikia šiuo metu? Pasigirsta skirtingi atsakymai: „kenčia“, „sėdi namie“, „nieko“. Pašnekovai tikisi, kad valdžia likviduos išsiliejusią naftą, sumokės kompensacijas ir jie galės grįžti namo, vėl žvejoti. Tačiau kol kas iš valdžios jokio kito atsako, nei įsakymo išsikraustyti iš užterštos teritorijos, nesulaukė. „Pažvelkite – nėra galimybės sugrįžti ir vėl čia įsikurti“, – ranka į užterštą įlanką parodo jaunuolis. Jis ir kiti jo bendraamžiai jau keletą metų neina į mokyklą, neišgali. Kol kalbamės, žvelgiame į vandens paviršiuje plūduriuojančią naftą bei juodą dumblą. Tiesa, vėliau persirengę bendruomenės vyrai pademonstruoja tradicinį šokį. Viltis sugrįžti namo neprarasta.
Tuo metu kaimo vyresnysis Erikas Doohas pats ėmėsi veiksmų – padavė „Shell“ į teismą Hagoje. „Neprieštaraučiau europiečių atvykimui, jei jie kurtų mums darbo vietas. Tačiau jie čia yra tam, kad mus išnaudotų, vogtų mūsų išteklius, neprisidėdami prie mūsų šalies gerovės, – kalba jis. – Jie turi daryti tai, kas teisinga. Įgalinti žmones, kurie juo priima. Mes turime gauti naudos iš viso proceso“. E. Doohas piktinasi dvigubais standartais: „Aš buvau Europoje, mačiau, kaip atrodo jūsų gamta. Nepamatysi išsiliejusios naftos Amsterdame. O čia – pažvelkite. Manote, kad galima valgyti čia sugautą žuvį?“. „Amnesty International“ skaičiavimais, visoje Europoje 1971–2011 įvykdavo maždaug po 10 naftos išsiliejimų per metus, tuo metu Airijos dydžio Nigerio deltoje per tą patį laikotarpį – 7 tūkstančiai.
Erikas Doohas
Kas po kompensacijų?
Pasiturinčio ūkininko ieškinį teismas atmetė, tačiau kito kaimo – Bodo – gyventojams už naftos išsiliejimus 2008–2009-aisiais šių metų pradžioje „Shell“ sumokėjo 84 milijonų JAV dolerių kopensaciją, kad išvengtų teismo Londone. Viena vertus, tai tik penktadalis to, ko bendruomenė prašė, kita vertus, „Shell“ iš pradžių siūlė perpus mažesnę sumą. Pasak bodiečių, tuomet išsiliejo apie 500 tūkst. barelių naftos, tačiau „Shell“ pripažįsta kur kas mažesnį skaičių. Kiekvienas iš 15 600 žvejų turėjo gauti po 3 300 dolerių, likę 30 milijonų skirti visos bendruomenės žalai atlyginti. Už gautus pinigus vietiniai pradėjo statytis mūrinius namukus, tačiau statybos sustojo. Matyt, pasibaigė kompensacijos. Vienkartinė išmoka kaimo problemų neišsprendė. Vietiniai tikisi, kad prasidėjus naftos likvidavimui, korporacija įdarbins ir vietinius – atsirastų darbo bent trumpam laikui.
Kaimo vyresniųjų tarybos pirmininkas Mene Sylvester Kogbara pasakoja, kad netekę darbo žvejai užsiima maisto ar rankų darbo smulkmenų pardavinėjimu, stengiasi išmokti naujų gamybos įgūdžių, pavyzdžiui, dirbti su medžiu, pardavinėja statybines medžiagas, augina ožkas ar žuvis. Anot jo, bodiečiai tikėjosi, kad valdžia po naftos išsiliejimų atskubės pažiūrėti, kaip žmonės nukentėjo, ištirti, padaryti spaudimą „Shell“ dėl valymo. Ligoninė neveikia, kalba pašnekovas, tikėjosi, kad bent ją sutvarkys. Tačiau lūkesčiai neišsipildė. „Naujoji vyriausybė sakė, kad imsis permainų naftos išgavimo srityje. Bet ar mes iš tiesų tikime tuo, ką jie sako? Čia – ne. Nepatikėsiu, kol nepamatysiu“, – teigia M. S. Kogbara, pažymėdamas, jog kur kas labiau tikėtini naftininkės veiksmai dėl aplinkos valymo nei valdžios. Skaitlingiausios Afrikos šalies vairą praėjusį pavasarį perėmė buvęs generolas Muhammadu Buhari, tapes ir naftos ministru.
Valdžios ir verslo simbiozė
„Shell“ yra vyriausybė“ arba „Shell ir vyriausybė yra dvi tos pačios monetos pusės“. Tokius apibūdinimus teko girdėti iš Nigerio deltoje gyvenančių ogonių, nukentėjusių dėl daugiau nei pusę amžiaus trunkančio užsienio kapitalo įmonių ir valdžios bendradarbiavimo, dėl kurio auga Nigerijos ekonomika, tik ne vietinių pragyvenimo lygis. Vieni norėtų, kad naftininkė atnaujintų gavybą jų teritorijoje, kiti svajoja apie tradicinio gyvenimo būdo – žvejybos ir žemdirbystės – atstatymą.
Naftos bei dujų eksportu paremtai ekonomikai nereikia daug darbininkų, svarbiausia – kapitalas bei technologijos. Dėl to, kaip aiškina aktyvistas J. Gaskia, kyla dviguba krizė. Ne tik nukenčia gyvenamoji aplinka, bet ir bendruomenės, nebegalinčios tęsti įprastinės veiklos. „Jie yra bedarbiai ir neįdarbinami. Taip sakau, nes jie neišsilavinę“, – komentuoja jis. Anklavinio tipo ekonomikoje visu procesu pasirūpina tarptautinės įmonės, o valstybė tik pasiima rentą. Pasak pašnekovo, dėl to Nigerijos valdžia tapo neįtikėtinai tingi, nekūrybinga, neinovatyvi, nieškanti, kaip diversifikuoti ekonomiką. Neseniai Pasaulio banko paskelbtame nepalankiausių šalių verslui vystyti sąraše Nigerija atsidūrė 21 vietoje, kas reiškia, kad pasaulyje tėra dvidešimt šalių, kur tą daryti sudėtingiau.
„Valdžia į naftos išsiliejimus žiūri tik iš prarastų pinigų, o ne iš žalos aplinkai perspektyvos“, – sako jis. Skaičiuojama, kiek naudos būtų atnešę išsilieję bareliai, o ne kokiu lygiu jie griauna Nigerio deltos žmonių gyvenimą. Tiesa, Nigerio deltos problemos negali būti sprendžiamos atsietai nuo to, kas vyksta šalies šiaurėje, pažymi J. Gaskia. Veiklą deltoje bent reguliuoja įstatymai, nors ir pažeidžiami, o kietosios naudingosios iškasenos šiaurėje išgaunamos nelegaliai, nes teisinio reguliavimo apskritai nėra.
Ištekliai – nebūtinai prakeiksmas
Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį diskutuoja apie vadinamąjį „išteklių prakeiksmą“. Ištirta, jog šalys, kurių ekonomikos pagrindas – gamtinių išteklių eksportas, vystosi lėčiau nei tos, kurių gelmėse turtų nesama. Nors ekonomika po truputį auga, veši korupcija, nedarbas, socialinė nelygybė, neinvestuojama į kitus ekonomikos sektorius. Tačiau galima įsivaizduoti ir kitokį scenarijų, kai iš naftos uždirbamais pinigais finansuojamos švietimo, sveikatos apsaugos, perskirstymo sistemos, į gavybą įtraukiamas vietinių verslininkų kapitalas, įdarbinami vietiniai darbininkai, žaliavos ne tik eksportuojamos, bet ir apdirbamos šalies viduje ir t.t. Pavyzdžiui, prieš keletą dešimtmečių Indonezijos ir Nigerijos, abiejų smarkiai priklausomų nuo naftos eksporto, bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo panašaus dydžio, tačiau šiandien Indonezija smarkiai lenkia Nigeriją išsivystymu.
Pasak Port Harcourte sutikto kanadiečio mokslininko Jesse Salah Ovadia, gamtiniai ištekliai – nebūtinai prakeiksmas. Ar jie atneš ilgalaikį ekonominį augimą bei socialinę pažangą priklauso nuo istorinių sąlygų, galių santykių tarp institucijų, politinių sprendimų, net ir pilietinės visuomenės aktyvumo. 2010 metais Nigerijoje priimtas naftos ir dujų industrijos turinio vystymosi įstatymas, kuris turėtų išteklių gavybą padaryti panašesne į palaimą, o ne į prakeiksmą. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad vietinio turinio reikalavimai tokiose besivystančiose šalyse kaip Brazilija ar Malaizija įgyvendinami efektyviai. Ką jau bekalbėti apie JAV, Kanadą ar Europos šalis, kur tarptautinėms korporacijoms susikrauti turtus iš juodojo aukso kur kas sunkiau. Nereikia versti kaltės vien užsienio kapitalui, pažymi J. S. Ovadia, Nigerijos vyriausybė turi prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta.
Daugiau skaitykite lzinios.lt
Dienraščio Lietuvos žinios žurnalistė Rosita Garškaitė kartu su kitais žurnalistais iš Rytų ir Vidurio Europos tyrinėja aplinkosaugos ir kitus aktualius klausimus skaitlingiausioje Afrikos šalyje – Nigerijoje. Žurnalistų vizitą organizavo Suomijos Žiniasklaidos ir vystymosi fondas (VIKES) pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (Media4Development), finansuojamą Europos Komisijos. Projekte dalyvauja nevyriausybinės organizacijos: viešoji įstaiga „Europos namai“,Nacionalinė Nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma (NVVBO),„Mondo“ (Estija), „People in Need“ (PIN, Čekija),„PMVRO Slovakia“ (Slovakija), „Green Liberty“(Latvija), Žiniasklaidos ir vystymosi fondas (VIKES, Suomija) ir Nevyriausybinių organizacijų Afganistano grupė (BAAG. Didžioji Britanija ir Airija). Projektu siekiama kartu su žiniasklaida didinti visuomenės supratimą apie globalizacijos sąsajas ir iššūkius.
