Jei per žemės drebėjimą ar nuslinkus purvo nuošliaužai suniokotus namus galima netrukus atstatyti, tai per stichiją patirtą išgąstį ir baimę pamiršti sunkiau. Nors po nelaimių praeina nemažai laiko, tačiau kai kurie Nepalo vaikai vis dar susigūžia, kai pakyla vėjas ir garsiau ima šnarėti medžių lapai.
VŽ žurnalistė dalyvavo tarptautiniame projekte „Žiniasklaida vystimuisi“ ir domėjosi, kaip Nepalo vaikus paveikė per stichiją patirtas stresas ir kaip suaugusieji padeda vaikams atsikratyti baimės bei pamiršti patirtus išgyvenimus.
Atkūrė kasdienybę
2014 metais po smarkių liūčių purvo nuošliauža užvertė tris kaimus Sindhupalchok regione, Nepale. Per nelaimę žuvo 156 žmonės. Yubaraj Puri, žurnalistas, dirbantis korespondentu nacionaliniame dienraštyje „Annapurna Post“, pasakoja, kad po stichijos aplink tvyrojo chaosas, žmonės ieškojo savo artimųjų, mėgino išgelbėti likusį turtą. Norint bent kažkaip stabilizuoti padėtį buvo stengiamasi, kuo greičiau atkurti buvusią kasdienybę.
„Kadangi mokyklą nuplovė purvo nuošliauža, netrukus buvo atidaryta laikina. Vaikai pradėjo eiti į mokyklą, tačiau apie mokymąsi nebuvo nė kalbos. Jie buvo neramūs, dažnai verkė. Juk dalis vaikų per nelaimę neteko šeimos narių, klasiokių. Kelis mėnesius vaikai tik ateidavo į mokyklą, tačiau dėstomais dalykais nesidomėjo“, – pasakoja žurnalistas.
Iš karto po nelaimės su mokiniais bendravo psichologai, pagalbos sulaukta iš tarptautinių nevyriausybinių organizacijų.
„Vaikai baiminosi, kad nelaimė vėl pasikartos, vėl bus aukų. Taigi mokykloje buvo įrengta signalizacija, įspėjanti apie nelaimę. Mokiniams buvo rodoma, kaip veikia sistema, ką reikia daryti, jei ši įsijungia, kur eiti. Po kelių tokių mokymų vaikai tapo ramesni, pasijuto saugiau“, – kalba p. Puri.
Nors laikas gydo, pamažu blukina skaudžius potyrius, tačiau žurnalistas pabrėžia, nepaliečiai pagal savo kultūrines tradicijas nepratę atvirauti ir pasakoti, kaip jaučiasi.
„Galbūt dalis vaikų užmiršo nelaimės detales, galbūt tiesiog susitaikė su realybe. Vis dėlto tiek suaugę, o tuo labiau vaikai, tiesiog nekalba apie skaudžias patirtis. Tai kultūrinis dalykas – žmonės nenori demonstruoti savo skausmo kitiems“, – detalizuoja pašnekovas ir priduria, kad nėra oficialios statistikos, kiek vaikų kenčia nuo per gamtos stichijas patirto streso.
Straipsnis parengtas remiantis medžiaga surinkta pažintinės kelionės į Nepalą metu, organizuotą pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystimuisi“ (angl. Media4developement“), kurį finansuoja Europos Komisija. Visą tekstą skaitykite vz.lt
