„Karas Ukrainoje jau baigėsi ar ne?“ – dažnai esu klausiama. Naujienos apie susišaudymus ir atakas Donbase pasiekia mane ir per programą „Skype“. Kolegos iš ADRA humanitarinės organizacijos Ukrainoje dalijasi dar vienu įvykiu, nutikusiu Marjinkos mieste. Mažas keleivinis autobusiukas, bandydamas pasivyti mašinų koloną, užvažiavo ant minos. Keturi žmonės žuvo.
Karas padarė daug žalos pastatams. Tačiau žmonės, daugiausia senyvo amžiaus pensininkai, vis dar juose gyvena. Humanitarinės pagalbos organizacijos bando motyvuoti savanorius prisidėti prie atstatymo darbų, bet Ukrainoje tai neveikia. Jaunimas palieka namus rytuose dėl karo ir vyksta ieškoti bent menkiausios galimybės dirbti. Savanoriai, padedami Bažnyčios, dažniausiai atvažiuoja iš Vakarų Ukrainos. Jos lėšomis dengiamos ir kelionės bei maisto išlaidas.
Reaguodamos į padėtį humanitarinės pagalbos organizacijos nusprendė peržiūrėti namų rekonstravimo programas. Jos pradėjo tiekti ne tik statybines medžiagas, bet ir kurti darbo vietas, leidžiančias žmonėms užsidirbti ir išgyventi.
Viena didžiausių problemų – statybinių medžiagų gabenimas į labiausiai nukentėjusias vietoves, esančias tarp kontrolės punktų, kurie skiria centrinės valdžios ir separatistų kontroliuojamas zonas. Kol susitariama su pasienio kariais, muitininkais ir vietos administracija, medžiagų transportavimas užtrunka kelias dienas. Tačiau pasikeitus atsakingų pareigūnų pamainai, visas procesas gali prasidėti iš naujo.
Išsigandę pensininkai
Kad ir kokių kliūčių pasitaikė, per 7 mėnesius ADRA komanda Ukrainoje sugebėjo sutaisyti 687 namų stogus, 42 daugiabučius ir atvežė statybinių medžiagų 300 šeimų.
Gorniakas yra vienas skurdžiausių miestų. Anglių kasyklos senokai uždarytos, tad galimybė čia gauti darbo – minimali. Sena moteris, kurios stogą sutaisė ADRA komanda, išsigandusi. Ji negali užsirakinti namo laukujų durų, nes šios buvo pažeistos netoliese nugriaudėjusio sprogimo bangos. Langai išdužę, stogas suvarpytas kulkų. Moteris kasmet gaudavo anglių iš kasyklos, kurioje daug metų dirbo. Tačiau šiemet jų nebus pristatyta. Vietinis organizacijos biuras yra užverstas miesto gyventojų prašymais skirti šio iškastinio kuro. Anglių jie reikalauja kaip gyvybiškai svarbios humanitarinės pagalbos.
Žmonės bėga iš Rytų Ukrainos. Visoje šalyje šiuo metu yra beveik 1,6 mln. dipukų, arba išvarytų asmenų (ang. displaced persons). Jie gyvena kolektyviniuose centruose, įkurtuose sanatorijose, vaikų stovyklose, taip pat nuomojamuose butuose, tačiau susimokėti už nuomą, elektrą ir vandenį neišgali. Į banko sąskaitas pervedami pinigai arba dalijami apsipirkimo talonai – efektyviausia pagalbos forma, bet Ukrainos valdžia tokią tarptautinių organizacijų paramą priskiria prie pajamų, kurios turi būti atitinkamai apmokestinamos. Nors derybos truko metus, humanitarinės pagalbos organizacijos pastūmėti teisinių pokyčių neįstengė.
Visą straipsnį skaitykite lzinios.lt
Maria Sliacka – Slovakijos nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos bendradarbė. 2015 metais ji Ukrainoje teikė humanitarinę pagalbą konflikto krečiamos šalies gyventojams. Maria kartu su nevyriausybine organizacija ADRA prisidėjo prie nuniokotų namų atstatymo ir turėjo progą iš arti įvertinti pagrindines kliūtis teikiant humanitarinę pagalbą ginkluoto konflikto fone. Įdomu, kad ne paramos trūkumas ar geranoriškumo stoka, bet instituciniai suvaržymai ir neadekvatus humanitarinės pagalbos apmokestinimas Ukrainoje kelia daugiausia sunkumų bandant padėti.
Humaniškumas, neutralumas, nešališkumas ir nepriklausomumas – tai pagrindiniai pagalbos teikimo principai, įtvirtinti 1949 metais Ženevos konvencijose. Ar visi jie užtikrinami teikiant Ukrainos gyventojams gyvybiškai svarbią paramą, perskaitę Marios rašinį galite svarstyti ir vertinti patys.
Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
