„Batikos kūrimas sujungia žmones bendrai veiklai, o šiam menui augant, žmonėms sukuriamos naujos darbo vietos: vieni verda dažus, kiti kuria raštą, treti atsakingi už spalvas“, – gaidžiams giedant pradeda pasakoti 42 metų Tatangas Elmy Wibowo. Vyras prisistato esąs batikos menininkas iš Džokjakartos, kur vadovauja nuosavai galerijai-studijai „Leksa Ganesha Batik Gallery“.
Džokjakarta – miestas, vadinamas Indonezijos kultūros sostine, yra įsikūręs Javos salos centrinėje dalyje. Čia, Javos saloje, prasidėjo batikos, unikalios audinių dekoravimo technikos, istorija, kuri 2009 m. buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Be Indonezijos šia technika audiniai dekoruojami Malaizijoje, Sinagapūre, Indijoje, Bangladeše, Filipinuose, Nigerijoje ir Kinijoje. Batika, javiečių kalba vadinama „bate“, yra kruopštumo reikalaujanti audinių dekoravimo akriliniais, aliejiniais ar natūraliais dažais ir vašku technika.
„Iš tikrųjų, batikos istorija labai ilga. Ji padarė nemažą įtaką indoneziečiams ir yra artimai susijusi su mūsų kultūra. Mano šeima batika pradėjo užsiiminėti prieš daugelį metų. Aš pradėjau maždaug prieš 8 metus. Prieš tai dirbau nevyriausybinėje organizacijoje, kūriau filmus. Negaliu pateikti aiškaus atsakymo, kodėl pradėjau užsiimti drobių marginimu. Batika man tiesiog patiko ir todėl jos ėmiausi. To savo „gyvenimo scenarijuje“ nebuvau numatęs“, – kūrybos pradžią prisimena Tatangas.
Menas ar amatas?
Džokjakartoje, Solo, Pekalongan ir Cirebon miestuose batika vertinama labiau nei kiti vietiniai menai. Tačiau, priklausomai nuo vietovės, skiriasi batikos stilius ir požiūris į ją. Tatangas sako, kad Džokjakartoje batika labiau meniška, kitur – mada ar, kaip Solo ir Pekalongan miestuose, tapo masinės gamybos preke. Anot jo, nepriklausomi menininkai batikos atžvilgiu laikosi skirtingų požiūrių – vieniems tai menas, kitiems – amatas.
„Tai – ilga diskusija. Man batika yra menas, nes per ją aš išreiškiu kritinį požiūrį į socialinius ir politinius reiškinius, skatinu sąmoningumą, per batiką siekiu kalbėtis su žmonėmis. Tokiu būdu aš išreiškiu savo idėjas ir atveriu vaizduotę“, – pasakoja indonezietis pridurdamas, kad per batikos techniką žmonės perteikia savo akimis matomą gamtos grožį
Lietuvė Akvilė Sedlevičiūtė pirmąkart į Indoneziją atvyko 2012 metais studijuoti pagal „Darmasiswa“ vienerių metų studijų programą. Ši programa suteikia galimybę studentams iš viso pasaulio susipažinti su Indonezijos kultūra ir kalba. Nuo tada prasidėjusi pažintis su Indonezija ir batika Akvilei padėjo atrasti idealų saviraiškos būdą. Lietuvė iki šiol užsiima batika ir jau ketvirtus metus sugrįžta į Indoneziją.
„Man batika yra amatas. Tatangas kuria meną, tačiau didžioji dalis parduodamos batikos raštais puoštos produkcijos nėra meno kūriniai. Įdomu, kad Balyje net nebuvo tokio žodžio kaip „menas” – vietos žmonės tiesiog pynė, audė, drožinėjo, margino audinius. Taip, menas egzistuoja, tačiau pati batika ateina iš amžių glūdumos kaip audinių marginimo būdas. Verta paminėti, kad batikos raštai turi reikšmes ir buvo kuriami specialiai karališkajai šeimai, sultono žmonoms – tokiais raštais papuoštų drabužių negalėjo dėvėti paprasti žmonės, gyvenantys už Kraton, sultono rūmų ribos. Dar kitokie raštai naudoti einant kovoti ar vedybų proga”, – Tatangą papildo Akvilė.
Visą pasakojimą skaitykite 15min.lt
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
