„Mokymasis vyresniame amžiuje yra ypač svarbus gyventojų sveikatai ir socialinei integracijai. Nepaisant to, statistika atskleidžia, jog Lietuvoje mokosi mažiau nei 1 proc. 65 m. sulaukusių asmenų. Be to, mūsų šalyje vis dar trūksta aiškios vyresniųjų suaugusiųjų švietimo strategijos“, – tokios išvados pateikiamos Neformaliojo vyresniųjų suaugusiųjų švietimo Lietuvoje analizėje.
Šiuo metu visoje Europos Sąjungoje visuomenės sparčiai senėje. Šiandien 65 m. ir vyresni žmonės Lietuvoje sudaro 19% visų gyventojų, tačiau Europos Komisijos prognozės numato, kad iki 2070 vyresniųjų suaugusiųjų mūsų šalyje, kaip ir visoje ES, bus ženkliai daugiau – net iki 44%.
Tokios demografinės tendencijos kelia socialinius iššūkius, spaudimą sveikatos ir socialinės apsaugos sistemai. Sparčiai besikeičiančios technologijos, atnešančios pokyčius į kasdieninį gyvenimą, nuo viešųjų paslaugų iki laisvalaikio, šiai visuomenės daliai tampa dar didesniu iššūkiu.
Atsakymu į daugumą šių iššūkių gali tapti neformalusis vyresniųjų suaugusiųjų švietimas, kurį jau 25 metus Lietuvoje įgyvendina Trečiojo amžiaus universitetų judėjimas. „Tyrimai rodo, kad savanoriškos Trečiojo amžiaus universitetų (TAU) veiklos dėka palaikoma vyresnės kartos žmonių sveikata, gerėja savijauta, stiprėja motyvacija dalyvauti socialiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime, o svarbiausia, žmonės mokosi suvokti ir priimti nuolatinius pokyčius, įveikti iššūkius ir išsaugoti ryšius bei savojo gyvenimo kokybę. Todėl mokymasis visą gyvenimą ypač mūsų vyresniųjų suaugsiųjų kartai yra būtinas“, – įsitikinusi Kauno Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) vadovė prof. Nijolė Večkienė.
Nacionalinės TAU asociacijos duomenimis, šiandien jų lankytojais yra per 16 000 asmenų. Tačiau nepaisant kuriamų teigiamų pokyčių, TAU ir kitoms vyresniųjų suaugusiųjų (65+) mokymosi veikloms sąlygos plėstis ir į aktyvų gyvenimą įtraukti daugiau pagyvenusių žmonių nesudaromos, ypač mažesniuose miestuose ir atokesnėse vietovėse.
Amžiaus diskriminacija ir dėmesys profesiniams gebėjimams
Kaip paaiškėja Švietimo NVO tinklo atliktoje analizėje, „dažniausiai naudojamas suaugusiųjų švietimo indikatorius yra EUROSTAT mokymosi visą gyvenimą (MVG) rodiklis, kuris rodo per paskutines keturias savaites besimokiusių žmonių dalį, skaičiuojant nuo visos 25–64 m. amžiaus populiacijos”, tačiau į jį nepatenka vyresniųjų suaugusiųjų grupė. Nors deklaruojama, kad Lietuvoje siekiama mokymosi visą gyvenimą, iš tikrųjų dauguma mokymosi programų baigiasi su darbingo amžiaus pabaiga, t.y. po 64 metų, todėl neapima pagyvenusių žmonių.
Nepaisant to, kad 2014–2020 m. periodu neformaliajam suaugusiųjų švietimui skirta apie 170 mln. EUR iš ES struktūrinių investicijų, skirstomų per Ekonomikos ir inovacijų, Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų administruojamas priemones, tačiau dauguma šių lėšų negali būti panaudotos pagyvenusių žmonių švietimui, nes jose išskiriamos kitos tikslinės grupės arba tiesiog įtvirtinama amžiaus riba – projekto veiklose gali dalyvauti tik 54–64 m. amžiaus asmenys, taip nepagrįstai diskriminuojant dalį suaugusiųjų pagal amžių.
Anot analizės rengėjo Švietimo NVO tinklo analitiko Žilvino Švedkausko, šiandien mokymosi visą gyvenimą lėšų „liūto dalis atitenka Ekonomikos ir inovacijų ministerijai ir šie pinigai nukeliauja profesiniam mokymui, tačiau bendrųjų kompetencijų ugdymo dalis lieka pamiršta“.
Ž. Švedkausko teigimu netvarus neformaliojo suaugusiųjų švietimo programų finansavimas yra vienas pagrindinių mokymosi visą gyvenimą plėtrą ribojančių veiksnių.
Lėšų ateities neformaliajam vyresniųjų suaugusiųjų švietimui galima ieškoti Europos struktūriniuose ir investicijų fonduose, ypač Europos socialiniame fonde (ESF), tačiau finansavimą šiai sričiai galime užtikrinti ne tik iš ESF, kurio investicijų dalis būsimuoju ES finansavimo laikotarpiu tikėtina mažės, bet ir valstybės bei savivaldybių biudžetų.
Kelios auklės, o suaugusiųjų švietimas – be galvos
Švietimo NVO tinklo atstovai įžvelgia ir kitą problemą – šiuo metu nėra vyresniųjų suaugusiųjų švietimo srities savininko ir aiškios institucinės lyderystės. Vyresniųjų suaugusiųjų švietimas šiandien pakibęs tarp Švietimo, mokslo ir sporto, Ekonomikos ir inovacijų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, o taip pat tarp savivaldybių. „Gaunasi taip, kad penkios auklės, o vaikas be galvos. Manome, kad turėtų būti viena auklė, bent jau neprofesiniame suaugusiųjų švietime lyderystę turėtų prisiimti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija“, – teigė Švietimo NVO tinklo koordinatorė Judita Akromienė.
Šiuo metu didelė dalis neformaliojo suaugusiųjų švietimo turi būti užtikrinama vietos lygmeniu – savivaldybės tvirtina neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi veiksmų planus ir skiria neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatorius. Pagal jiems priskirtą funkciją, pastarieji turėtų plėtoti mokymosi visą gyvenimą paslaugas regionuose.
Tačiau Švietimo NVO tinklo atlikta apklausa parodė, kad tik du trečdaliai TAU atstovų regionuose apskritai bendrauja su šiais koordinatoriais. Be to, nors du trečdaliai apklaustų organizacijų teikia informaciją savivaldybei apie jų vykdomas neformaliojo švietimo programas, tik trečdalis jų buvo įtraukti į savivaldybės Neformaliojo suaugusiųjų švietimo plano sudarymą ir tik trečdalyje savivaldybių veikia koordinacinės NSŠ grupės.
TAU asociacijos atstovų nuomone savivaldybėse vyresniųjų suaugusiųjų bendradarbiavimas su šiuo metu veikiančiais suaugusiųjų neformalaus švietimo koordinatoriais nepakankamas dėl pastarųjų veiklos neapibrėžtumo ir didelio užimtumo.
Būtinas visų pusių įsitraukimas
Analizėje siūloma rekomendacija, kuri remiasi Estijos pavyzdžiu – stiprinti valstybės, savivaldos institucijų ir NVO partnerystę įgyvendinant ESF finansuojamus projektus: „turint omenyje, kad ilguoju laikotarpiu NSŠ sistema turės remtis tik valstybės ir savivaldybių biudžetų finansavimu, dabar pats palankiausias metas stiprinti švietimo organizacijų, tarp jų ir trečiojo amžiaus universitetų, pajėgumus. Siekiant jų ilgalaikio stabilumo, viena iš bendradarbiavimo ašių galėtų tapti inovatyvių NSŠ finansavimo modelių kūrimas ir finansinių NSŠ sistemos poreikių vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais tyrimas.”
„Dažnai kalbame apie tai, ko reikėtų, kad vyresniųjų suaugusiųjų neformaliojo švietimo situacija pasikeistų, bet deja iki šiol nėra didesnių pokyčių, tik fragmentiniai veiksmai. Norime keisti situaciją iš esmės. Tačiau tam, kad šie pokyčiai atlieptų pačių vyresniųjų suaugusiųjų poreikius, prie vieno stalo turi susėsti visos pusės – ir sprendimų priėmėjai, ir įgyvendintojai, ir patys programų dalyviai“, – įsitikinusi Švietimo NVO tinklo koordinatorė Judita Akromienė.
Visą Švietimo NVO tinklo atliktą Neformaliojo vyresniųjų suaugusiųjų švietimo analizę ir rekomendacijas rasite čia: http://svietimotinklas.lt/tyrimas/nvss/
