Madara Žgutė nežinojo, ką nori studijuoti ar dirbti ateityje, tad, norėdama pažinti save bei padėti kitiems, vos tik pabaigusi mokyklą išvyko savanoriauti į Afriką. 9 mėnesius ji praleido Ganoje, kur vietos darbuotojams padėjo rūpintis vaikų namų auklėtiniais.Į Lietuvą ji sugrįžo ne tik pasisėmusi patirties ir besiilginti Ganos žmonių, bet ir susižavėjusi tos šalies kultūra, tad vėliau dar kartą vyko savanoriauti į Afriką, tik šį kartą – į Keniją.
Tiesiai į nežinią
Kai pradėjo ieškoti projektų, organizuojančių savanorystės programas Ganoje, Madara prisipažįsta daug nesidomėjusi nei šalimi, jos kultūra, nei ten esančia situacija.
Organizacija, su kuria ji bendradarbiavo, taip pat nedaug galėjo kuo padėti, tad Madara jautėsi tarsi vyktų į nežinią. Savanorė pasakoja: „Organizacija mane tikrai rėmė, atsakinėjo į mano klausimus, bet apie tai, ką veiksiu savanorystės metu, jie nedaug galėjo pasakyti, nes patys buvo tarpininkai, su Afrikos šalimis neturėjo tiesioginių ryšių.“ Vis dėlto ji neišsigando ir iškeliavo.
Vos atvykusi į Ganą mergina dalyvavo rengiamuose kelių dienų savanorių mokymuose. Jų metu buvo supažindinta su šalies kultūra ir tradicijomis, savanorystės programa, mokoma vietinės kalbos pagrindų. Tačiau Madaros nuomone, mokymai buvo per trumpi, jie turėtų vykti bent kelias savaites, kad savanoris turėtų galimybę geriau susipažinti su kitokia kultūra, galėtų lengviau prisitaikyti naujoje aplinkoje.
Šokiravo neteisybė
Pradėjusi savanoriauti vaikų globos namuose, Madara negalėjo suprasti šioje įstaigoje nustatytos tvarkos. Vaikams trūko ne tik maisto, bet ir puodelių, lėkščių, daug kas buvo sulūžę. Kai kurie savanoriai sumokėdavo po kelis tūkstančius eurų, kad galėtų čia atvažiuoti. Kilo klausimas, kur tie pinigai investuojami, jei vaikams trūksta elementarių daiktų.
„Mokyklos ofise buvo flomasterių, pieštukų, sąsiuvinių – pilna! Vaikai nuolat barbendavo į duris: „Gal galite man pieštuką paskolinti?“. Tačiau darbuotojai jiems neduodavo argumentuodami, kad vaikai vis tiek juo pames“, – pasakoja Madara.
Savanorei buvo sunku priprasti prie atsainaus požiūrio į vaikų namų auklėtinius.
„Jau pirmomis dienomis mačiau, kad viskas vyksta kitaip, nei įsivaizdavau. Savanorystės pradžioje buvo vienos mergaitės gimtadienis, aš galvojau, kad darbuotojai surengė mergaitei vakarėlį – kaip smagu! Tada man pasakė, jog ji – direktoriaus dukra, kitų vaikų nesveikina, net nežino, kada yra jų gimtadieniai. Mergaitei užsakė tortą, tačiau pastebėjau, kad kiti vaikai torto negauna, jį valgo tik suaugę. Tai buvo dar vienas lūžis. Su mano vertybėmis, pasaulėžiūra tai visiškai nesutampa,“ – pasakoja ji.
Visą pasakojimą skaitykie 15min.lt
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
