Tris dešimtmečius Šiaurės Ugandoje gyvenančią acholi gentį siaubė Josepho Kony vadovaujama „Viešpaties išlaisvinimo armija“, kurią sudarė ir jai vadovavo vien vaikai. Jie buvo grobiami prieš savo valią ir verčiami daryti baisiausius nusikaltimus, dažnai žudyti ir plėšti net savo artimuosius, kaimynus. Penkiems armijos lyderiams buvo išduoti Tarptautinio Teisingumo Teismo arešto orderiai.
Po dešimties metų paieškų, 2015 metų pradžioje, J. Kony dešinioji ranka, vienas žiauriausių armijos vadų Dominicas Ongwenas buvo sulaikytas ir šiuo metu teisiamas Tarptautiniame Teisingumo Teisme Hagoje. J. Kony vis dar laisvėje, tikima, iki šiol vadovauja nedideliems armijos padaliniams Kongo Demokratinėje Respublikoje ar Centrinėje Afrikos Respublikoje. Manoma, kad kiti trys ieškomi armijos vadai jau yra žuvę.
Žudikams atleidžiama be teismo
Tačiau ne visi nusikaltimo vykdytojai stoja prieš teismą. 2015 metais sulaikius D. Ongweną, lygiai po dviejų mėnesių, kitas svarbus armijos lyderis Caesaras Achellamas ir dar 82 vyrai, kadaise vaikai, pagrobti ir priversti tarnauti, stojo prieš acholi genties vyresniuosius, pripažino kaltę ir jiems buvo viešai atleista.
Vieno mažo Šiaurės Ugandos klano lyderio žodžiais tariant, „šie vyrai buvo vaikai, kurių nesugebėjo apsaugoti šeima, jų šeimų nesugebėjo apginti bendruomenė, o jos – valstybė“. „Nusikaltimus daryti jie buvo priversti prieš savo valią, mes negalime nuo jų nusigręžti. Jie yra pagrindinės konflikto aukos“, – aiškino jis.
Tokia yra vyraujanti nuomonė apie vaikus, kurie pabėgo iš armijos ir grįžo namo. Skaičiuojama, kad tokių pabėgusiųjų, dar vadinamų tiesiog vaikais „iš miško“, Šiaurės Ugandoje yra apie 50 tūkstančių. Jie pasinaudojo amnestijos teise ir buvo integruoti į visuomenę. Tikima, kad kai žmogus miršta ne sava mirtimi ir tinkamai nepalaidotas, jo dvasia blaškosi apylinkėse ir siekia keršto.
Dažnai yra žinoma, kas, kada ir kur kitados padarė nusikaltimus. Šiandien aukos ir terorą vykdžiusieji gyvena kaimynystėje, tačiau kerštas yra labai retas reiškinys Šiaurės Ugandoje. Priešingai, gaji nuomonė, kad ir D. Ongwenas turėtų būti Tarptautinio Teisingumo Teismo grąžintas į Ugandą, kur stotų prieš bendruomenes ir viešai pripažintų savo kaltę.
Acholi senolis Opio prisimena, kad jo kaime per D. Ongweno išpuolį buvo sudeginti beveik visi jo šeimai priklausantys namai, žuvo 17 jo šeimos narių. Pasak Opio, D. Ongwenas, nuteistas Europoje, turės išskirtinai sotų ir patogų gyvenimą, kuris daugeliui karo nuniokotoje Šiaurės Ugandoje yra neprieinamas. Vis dėlto, D. Ongwenas buvo 13 metų berniukas (kiti teigia, kad 8-erių), kuris ėjo į mokyklą, buvo sučiuptas ir priverstas tarnauti armijoje. Jo istorija nėra išskirtinė nei kitų amnestiją gavusių vaikų „iš miško“. Pastaruosius dešimt metų atliktos acholi bendruomenėse apklausos parodė, kad visuomenės dauguma palaiko šių vaikų reintegraciją į visuomenę, o ne teisminius procesus.
Kaltina piktąsias dvasias
Vaikų „iš miško“ reintegracija Šiaurės Ugandoje yra ne tik moralinė visuomenės pareiga, bet ir acholi senų tradicijų integrali dalis. Visų pirma acholi turi savitą nusikaltimo sampratą, kuri lemia ir tradicinius susitaikymo ritualus.
Acholi gentainiai nusikaltimą suvokia kaip pasekmę. Jeigu kas nors padarė nusikaltimą, tai reiškia, jog nusikaltėlis buvo apsėstas blogųjų dvasių, kurios nenuramintos egzistuoja apylinkėse. Pagal tradicinį tikėjimą pats sunkiausias nusikaltimas – žmogžudystė. Ją įvykdžius, nužudytojo dvasia klaidžioja po apylinkes, o protėvių dvasios užrūstinamos.
Vienas esminių nusikaltimo sampratos elementų – bausmės ir kaltės bendruomeniškumas. Nusikaltimas užtraukia gėdą ir protėvių dvasių rūstybę ne tik nusikaltimo vykdytojui, bet ir visam jo klanui (šeimai, bendruomenei). Žala padaroma ne konkrečiai aukai, bet taip pat visam jos klanui. Dėl šios priežasties įprastiniai teismai Šiaurės Ugandoje nėra populiarūs, jais nepasitikima. Įvykus nusikaltimui, acholi gentainiai pasikliauna tradiciniais susitaikymo ritualais. Jų naudojimas daugiausia lėmė vaikų „iš miško“ reintegraciją ir užkirto kelią kerštui bei tolesniam smurtui.
Visą tekstą skaitykite lzinios.lt
Apie projektą
Šiame „Lietuvos žinių“ numeryje kviečiame skaityti antrąjį pasakojimą apie konflikto, prieš dešimtmetį vykusio Šiaurės Ugandoje, pasekmes (pirmasis – „Ugandos vaikai „iš miško“ – publikuotas „Lietuvos žiniose“ vasario 11 dieną).
Kovos su Josepho Kony „Viešpaties išsivadavimo armija“ turėjo rimtų pasekmių tradicinei Šiaurės Ugandos klanų visuomenei. „Iš miško“ grįžę buvę kariai vaikai, norėdami vėl integruotis į bendruomenę, patiria nemažai iššūkių. Tačiau problemas sumažinti padeda tradiciniai ritualai, kurie vietoj dažnai konfliktą tik pagilinančių teismų siūlo būtent susitaikymą ir atleidimą.
***
Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
