Praėjus I rinkimų turui, „Žinau, ką renku“ komanda nekantriai laukė VRK verdikto – kiek jaunų žmonių šiemet dalyvavo Seimo rinkimuose? Pagaliau iš VRK „debesų“ atėjo duomenys: 2016 metų spalio 9 dieną savo balsą išreiškė 38 procentai 18-24 metų jaunuolių. Toks rinkiminis aktyvumas, nors ir gerokai lenkiantis 2012 metais balsavusio jaunimo dalį (18 proc.), abejonių nepaliko: nuveikta nemažai, tačiau tiek įvairioms pilietinėms iniciatyvoms, tiek su jaunaisiais rinkėjais tik pradedantiems komunikuoti politikams darbo dar – per akis.
Visų pirma, verta atidžiau pažvelgti į tuos 62 procentus balsavimo teisę dar neseniai įgijusių žmonių, kurių taip ir nepavyko įtikinti, kad vieno balso skirtumas gali lemti ateinančių ketverių metų eigą. Jauno rinkėjo nesuinteresuotumas ir atsiribojimas nuo politinio vyksmo erdvės – dažnai įvardijamos priežastys menkam aktyvumui paaiškinti. Čia kontrastuoja jau kone priežodžiu tapęs teiginys „politika – nešvarus reikalas“, natūraliai atgrasantis jaunimą nuo visuomeninio gyvenimo peripetijų, ir didžiulė nuostaba, keliama jaunų žmonių apatijos politinėms institucijoms.
Vis dėlto jaunuolių, kurių rūpestingi giminaičiai nuo politikos atbaidyti dar nespėjo, skaičius nesustabdomai auga. Jie pamažu tampa svaria rinkėjų, gebančių kritiškai vertinti politikus ir partijas, dalimi. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė Ainė Ramonaitė pastebi, kad nors skaitine prasme jaunimas vyresnio amžiaus žmonių atsverti negalėtų, jauni žmonės iš tiesų prisideda prie vienokio ar kitokio balsų pasiskirstymo: „Čia ypač akivaizdūs pavyzdžiai – TS-LKD arba LRLS, už kuriuos, kaip galima spėti iš apklausų duomenų, balsavo daugiau jaunimo. Tai, kad jos gerai pasirodė rinkimuose, matyt, nemaža dalimi yra ir jaunimo balsavimo rezultatas.“ Politologė optimistiškai vertina jaunų žmonių dalyvavimą Seimo rinkimose: „Man atrodo, kad šiemet suveikė pilietinės iniciatyvos iš apačios ir kad tokio tipo rinkėjų aktyvumas yra išties prasmingas. Nebėra taip, kad tave kažkas atitempė už rankos ir pats nesupranti, ką čia darai; tai – sąmoningas siekis paveikti politiką tam tikra linkme žinant, už ką ir kodėl balsuoji“.
Jauno žmogaus balso svarbą palaipsniui suvokia ir politinės jėgos, daugiau ar mažiau sėkmingai pradedančios komunikuoti su jais tiek socialiniuose tinkluose, tiek tokiose jaunimo iniciatyvose kaip „Žinau, ką renku“ ar „Man ne dzin“. Sąmoningų rinkėjų ruošimas keičia Lietuvos politinę realybę, kartu skatindamas suvokimą, kad jokie būsimų seimūnų žodžiai neliks neišgirsti, o veiksmai – neužfiksuoti.
Ir vis dėlto išskirtinis dėmesys jaunąjai rinkėjų daliai – ne visada teigiamas reiškinys. Į politinėje sferoje nepatyrusius, entuziastingus žmones kai kurioms partijoms jau tapo įprasta žvelgti kaip į įrankius savo tikslams pasiekti. Ainė Ramonaitė pastebi: „Manipuliacijos jaunimu galimybė tikrai didelė – kai žmonės nedaug žino, juos lengva greitai įtikinti. Akivaizdu, kad per 2012 metų rinkimus Darbo partija tuo visai sėkmingai pasinaudojo.“ Čia iškyla svarbus klausimas: kaip tuomet paskatinti jaunimą labiau pasitikėti renkamais politikais ir patiems prisidėti prie skaidresnės Lietuvos ateities? Prie šios problemos sprendimo prisideda tokios iniciatyvos kaip „Man ne dzin“ ir „Baltosios pirštinės“ kartu su kitomis pilietiškumą ugdančiomis organizacijomis, bet šį kartą panagrinėkime ją iš per visą Lietuvą nuaidėjusios jaunimo iniciatyvos „Žinau, ką renku“ perspektyvos.
Nešališka jaunimo iniciatyva „Žinau, ką renku“, veiklą pradėjusi dar per 2014 metų Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus, šiais metais dar labiau išplėtė savo veikimo sferą. Lietuvos miestuose ir miesteliuose iniciatyvos savanoriai surengė 40 debatų, pritraukusių per 4000 dalyvių stebėti debatus gyvai ir sulaukusių daugiau nei 100000 peržiūrų internete. Derėtų pripažinti – politiškai pasyviu vadinamam jaunimui tokie skaičiai išties nemenki. Dėmesio sulaukė ir rinkėjus bei politikus jungianti platforma www.zinaukarenku.lt: čia buvo sudaryta galimybė „patardyti“ būsimus Seimo narius, iš kurių sulaukėme apie 5000 atsakymų į puslapio lankytojų užduotus klausimus.
Tokie kiekybiniai duomenys, tiesa, nedaug pasako apie mūsų mylimus kandidatus, siekiančius jau 2017 metais dirbti Seimo nario kėdėje. Pirminė reakcija į iniciatyvą buvo palanki: apygardose, kuriose buvo rengiami I rinkimų turo debatai, iš 364 kandidatų dalyvavo 245. Vis dėlto, nors daugumoje miestų kandidatai vos tilpo ant scenos, kai kuriose apygardose juos sukviesti buvo nelegva. Pavyzdžiui, Šiauliuose dalyvavo 10 iš 11 kandidatų, Skuode – visi 7, o štai Panemunėje jų prisišaukti pavyko tik 4 iš 10. Vilniaus ŽKR koordinatorė Gintvilė Bagdonavičiūtė teigia turėjusi įvairių patirčių organizuojant debatus: vienose apygardose debatų dalyviai buvo nepaprastai kooperatyvūs, kitose teko susidurti su paprasčiausia nepagarba (kandidatai neatsakydavo į laiškus, o net ir paskambinus nepateikdavo aiškaus atsakymo). „Viena iš keisčiausių patirčių buvo, kai kandidatė atsisakė dalyvauti debatuose, teigdama, kad papildoma reklama prieš rinkimus jai nereikalinga, tačiau vėliau nieko nepranešusi atvyko į debatus“, teigia mergina. Lazdynų apygardoje Gintvilei komunikuoti su debatų dalyviais sekėsi kur kas geriau: „Kandidatai ar jų padėjėjai noriai bendravo, netgi sulaukiau siūlymų dėl vietos debatams (rasti patalpą talpinančią, bent 100 žmonių miegamajame rajone išties sunku).“
Prieš II rinkimų turą su kandidatais bendradarbiauti sekėsi sunkiau. Pavyzdžiui, Kaune iš 7 apygardų neatsirado nei vienos, kurioje abu kandidatai galėtų ar norėtų skirti valandą laiko virtualiems debatams Facebook platformoje. Kai kurie partijų atstovai net atvirai prisipažino nesitikėję patekti į kitą etapą ir teigė, kad likusį laiką ketina skirti „door to door“ kampanijai ir susitikimams su bendruomenėms. Tokią poziciją, ko gero, būtų galima atleisti tiems, kuriuos jau iš tikrųjų pažįstame iš ankstesnių debatų ar pasisakymų viešojoje erdvėje; kiek paradoksaliau atrodo naujai iškilusių kandidatų nenoras pasirodyti savo rinkėjams.
Viešumos vengimas gal ir naudingas kai kuriems „ant bangos“ esančių partijų atstovams, kuriantiems „nešvarios politikos“ nepaliesto žmogaus įvaizdį, tačiau politikų komunikacija su jaunimu, ypač socialiniuose tinkluose, turi perspektyvą. Ainė Ramonaitė pastebi: „Tie, kurie įvaldė socialinių tinklų sferą ir supranta, kiek ji turi svarbos, tikrai pasieks platesnę auditoriją ir turės tiek proto, tiek strategiškai ilgalaikio išmąstymo, kad nenutrauktų komunikacijos po rinkimų – o tas svarbu ir žiūrint į ateitį.“ Tiesa, čia didelę reikšmę turės ir pilietinių iniciatyvų veikla – kaip teigia politologė, „labai daug priklausys nuo to, kiek pats jaunimas organizuosis ir bandys komunikuoti“.
LSDP vicepirmininko Algirdo Syso teigimu, didesnis jaunimo aktyvumas rinkimuose būtų paskata ir politikams atsižvelgti į jaunesniųjų rinkėjų interesus ir siūlymus. Šiais metais ypač ženkliai išaugęs aktyvumas rodo, kad jaunimas savo užduotį įvykdė: girdime, matome, o prieš balsuodami dar ir pamąstome, ką iš tikro norėtume matyti savo Seime ateinančius ketverius metus. Mes atėjome – politikai, dabar jūsų eilė.
