Dokumentinio filmo „Svetimoje žemėje“ kūrėjai nuvyko į Libaną, kur glaudžiasi daugiau nei milijonas pabėgėlių iš kaimyninės Sirijos. Ten jie rado ir į Lietuvą parvežė skirtingas istorijas apie viltį beviltiškoje situacijoje. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos duomenimis, šiuo metu yra beveik keturi su puse milijono sirų, užsiregistravusių pabėgėliais. Tačiau dėl pilietinio karo, įsiplieskusio prieš beveik penkerius metus, o pastaruoju metu ir dėl islamistų išpuolių namus teko palikti kur kas didesniam skaičiui Sirijos žmonių, pavyzdžiui, statistika neapima tų, kuriems pabėgėlių statusas pasibaigęs arba nesuteiktas.
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos duomenimis, šiuo metu yra beveik keturi su puse milijono sirų, užsiregistravusių pabėgėliais. Tačiau dėl pilietinio karo, įsiplieskusio prieš beveik penkerius metus, o pastaruoju metu ir dėl islamistų išpuolių namus teko palikti kur kas didesniam skaičiui Sirijos žmonių, pavyzdžiui, statistika neapima tų, kuriems pabėgėlių statusas pasibaigęs arba nesuteiktas.
Už visus pabėgėlius suniveliuojančių skaičių slypi skirtingi likimai, taip teigia kiek daugiau nei savaitę Libane praleidusi Lietuvos nacionalinio transliuotojo komanda: operatorė Miglė Gaižiūtė, žurnalistas Edvardas Špokas ir režisierė Eglė Želvytė. Tarptautinio projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ dalyviai sukūrė beveik valandos trukmės dokumentinį filmą „Svetimoje žemėje“, kurį kviečia žiūrėti gruodžio 29 d. 21:15 per LRT.
Pabėgėliai skendi skolose
Libanas – valstybė, kur vienam piliečiui tenka didžiausias pabėgėlių skaičius pasaulyje. Apie du su puse milijono palestiniečių, irakiečių, sirų ir kitų gyvena drauge su kiek daugiau nei keturiais milijonais libaniečių. Pabėgėlių gausa valstybėje nulėmė įtemptą situaciją: dėl patirties su palestiniečiais, kurie atvyko į Libaną po 1967 m. vykusio Šešių dienų karo, valdžia nusprendė nebekurti pabėgėlių stovyklų. Mat praėjus ne vienam dešimtmečiui pabėgėliai iš Palestinos vis dar gyvena stovyklose, jose užaugo jau antra jų karta. „Lygiai taip pat Libano valdžia nežino, kiek užtruks konfliktas Sirijoje. Neaišku, ką jiems reikės daryti su sirais savo šalyje, todėl ribojamas jų patekimas į šalį“, – pasakoja E. Špokas. Šiuo metu kone kas penktas šalyje gyvenantis asmuo – siras.
E. Špokas.
Anksčiau sirai šešių mėnesių laikotarpiui galėjo nevaržomai atvykti į Libaną, tačiau metų pradžioje įvažiavimo sąlygos jiems sugriežtintos. Norint gauti vizą reikia įrodymų, kad bus kur gyventi, be to, reikalinga turėti bent tūkstantį JAV dolerių grynais. Anot pašnekovo, Libano valdžia pabėgėlio statuso nesuteikia, baimindamasi pokyčių: „Matyt bijoma, kad keisis krikščionių ir musulmonų santykis valstybėje, nes vadovai – parlamento pirmininkas, prezidentas – turi atstovauti skirtingas religijas. Padaugėjus musulmonų skaičiui, gali kilti klausimas, kodėl svarbias pareigas eina krikščionys, kurių čia gyvena kur kas mažiau. Griūtų nusistovėjusi sistema“.
Nors nekurdama pabėgėlių stovyklų Libano valdžia siekia, kad jie integruotųsi į visuomenę, o ne užsidarytų getuose, sirų bendruomenės gyvena pakankamai uždarai. Anot dokumentinio filmo kūrėjų, atrodo, tarsi kai kurie Sirijos kaimeliai būtų persikėlę kitapus sienos. Tarp vietinių libaniečių neigiamo požiūrio į pabėgėlius netrūksta, tačiau jis, anot pašnekovų, kyla ne dėl istorinių nuoskaudų, o dėl susidariusios dabartinės situacijos. Pavyzdžiui, libaniečių nepasitenkinimą lemia nauji triukšmingi kaimynai iš Sirijos.
Tačiau labiausiai nepalankų požiūrį į pabėgėlius skatina nedarbas, išaugęs prasidėjus pabėgėlių antplūdžiui, bei ketvirtadaliu sumažėję atlyginimai. Vietoje vieno libaniečio nusamdomi net keli sirai. „Libano valdžia sirams neleidžia dirbti. Arba jie dirba nelegaliai ir dažnai susiduria su išnaudojimu, arba yra priversti skursti“, – pasakoja E. Špokas. JT Pasaulio maisto programos mėnesinės išmokos Libane gyvenantiems sirams – 13,5 JAV dolerio, o kainos, pašnekovų teigimu, panašios kaip Lietuvoje. Be to, kasmet dar reikia susimokėti 200 JAV dolerių už gyvenimą šalyje. Nieko keista, kad dauguma Libane gyvenančių sirų skendi skolose – JT duomenimis, beveik 90 proc.
Vilties beieškant
E. Špokas, M. Gaižiūtė, E. Želvytė / Projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ nuotrauka
„Filme kalbės penki absoliučiai skirtingi herojai. Tai žavu, nes piešia kitokį pabėgėlio portretą nei mes įpratę matyti. Stereotipiškai įsivaizduojame, kad jie gyvena stovyklose, turi daug vaikų. Taip, filme bus matyti ir to, bet yra ir šviesioji pusė. Tai išsilavinę žmonės, Libane kuriantys ateitį tiek sau, tiek kitiems pabėgėliams. Herojų skirtingumas žiūrovams leis pamatyti, kad pabėgėlis nėra bendrinė sąvoka. Jų istorijos, patirtys atskiros. Negalime jų suniveliuoti į vieną“, – kalba operatorė Miglė. Kūrybinė grupė lankėse JT įkurtose pabėgėlių stovyklose Bekaa slėnyje, Akkar regiono miesteliuose prie Libano-Sirijos sienos, Tripolyje bei Beirute.
Režisierė Eglė antrina, kad filme užfiksuotos istorijos atskleidžia, kaip skirtingai žmonės tvarko savo gyvenimus, pakliuvę į nepavydėtiną padėtį: „Viena pagrindinių mūsų filmo temų – viltis. Vykau su klausimu, kaip žmonės randa viltį visiškai beviltiškoje situacijoje. Negali gyventi negalvodamas apie ateitį, tačiau esi tarsi įstrigęs nuo tavęs nepriklausančiose sąlygose, net neįsivaizduoji, kokia bus ateitis. Radome skirtingas istorijas, kaip žmonės tokioje padėtyje elgiasi. Vieni praradę viltį ir nežino, kaip rytoj pamaitins savo šešis vaikus, o kiti kuria mokyklas, teikia pagalbą, veda mokymus“.
„Filmas parodo, kad nors jie yra sirai, musulmonai, pasiilgsta tų pačių dalykų kaip ir mes. Daug kas iš mūsų herojų kalbėjo apie paprastumą, kasdienybę: atsikeli, eini į darbą, bendrauji su šeima, susitinki su draugais. Staiga visko netenki. Tai būtų smūgis ir mums, reikėtų stiprybės atsitiesti“, – papildo Edvardas.
Jis pastebi, kad tie žmonės, kurie buvo aktyvūs Sirijoje, persikėlę į Libaną nepasikeitė, toliau iš paskutiniųjų siekia pagerinti esamą situaciją. Vienas iš dokumentinio filmo herojų buvo mokytojas, verslininkas, miestelio šeichas, gelbėjęs sužeistuosius, prasidėjus pilietiniam karui, mat sukilę prieš Bašaro al-Asado vyriausybę negalėjo gydytis Sirijos ligoninėse, kad nebūtų suimti. Sužinojęs apie planuojama suėmimą jis pabėgo į Libaną, kur nesėdėjo rankų sudėjęs – įsteigė mokyklą. Tuo metu darbininkai, klajokliai, pasak žurnalisto, atvykę į Libaną, turi tarsi mažiau vilties, noro kovoti.
„Kadangi labai daug šnekėjome apie ateitį, viltį, kiekvieno klausiau, apie ką svajoja. Visų kalbintų žmonių atsakymas buvo vienareikšmis – grįžti į tėvynę“, – kalba Eglė. Jos teigimu, Sirija yra svajonė net ir mažiems vaikams, kurie jos neatsimena.
M. Gaižiūtė.
Reikalingas švietimas
„Vieni pabėgo, kai pradėjo bombarduoti jų kaimą, o kitiems grėsė pavojus dėl problemų su valdžia: prieš palikdami šalį jie sėdėjo kalėjimuose, ištvėrė kankinimus“, – apie dokumentinio filmo herojų pabėgimo iš Sirijos priežastis pasakoja E. Želvytė. Ji įsitikinusi, kad itin prastomis sąlygomis Libane gyvenantys sirai tikrai turėjo bėgti nuo baisių dalykų gimtojoje šalyje. Ten kiekvienas ką nors turėjo, o čia nei namų, nei artimųjų, nei teisių. Pabėgėlio statuso neturintieji bet kada gali būti suimti. M. Gaižiūtė atkreipia dėmesį, kad jokie tėvai nepasmerktų savo vaikų tokiam gyvenimui dėl keliolikos dolerių pašalpos.
„Pabėgėlių stovyklose vaikų buvo labai labai daug. Jų neįmanoma nepamatyti, nenufilmuoti. Bet nemačiau nė vieno žaislo“, – pasakoja ji. Tuo metu mokykloje, kurią įkūrė vienas jų herojų, įrengta atskira žaidimų erdvė. Žaislai padaromi iš netikėčiausių daiktų, pavyzdžiui, sukama biuro kėdė, įstatyta į automobilio ratlankį, tampa karusele.
Libane pusė sirų vaikų iki 14 m., apie 200 tūkst. asmenų, nelanko mokyklos. Pasak Miglės tiek tėvams, kurie jau vadinami prarastąja Sirijos karta, tiek vaikams, kuriems gresia tokia tapti, būtinas švietimas. Kitu atveju įsisuks užburtas skurdo ratas. „Užaugę vaikai nežinos, kad galima kažko siekti gyvenime“, – kalba operatorė. Režisierė Eglė papildo, kad jau dabar yra daugybė sirų vaikų, kurie nežino, kad suaugusieji turi eiti į darbą, nuomuoti butą, mokėti mokesčius. „Jie žino, kad duoną kokia nors organizacija atveža arba ne. Jei neatvažiavo – liksi alkanas“, – kalba ji. Edvardas priduria: sirams svarbu duoti meškerę, t. y. švietimą, o ne žuvį.
Į Europą
LRT komanda, vykdama į Libaną, tikėjosi, jog išvydus pabėgėlių situaciją ten, bus lengviau atsakyti į klausimą, kodėl jie ryžtasi neretai mirtinoms kelionėms per Viduržemio jūrą į Europą. „Jie kabinasi iš paskutiniųjų, nes nebeturi, ko prarasti, – sako Miglė. – Matyt vilties suteikia kelionė į Europą, kurią matė televizijos ekrane“. JT skaičiai rodo, kad prieglobsčio prašytojų iš Sirijos skaičius Europoje auga, tačiau sudaro tik dešimtadalį visų sirų pabėgėlių. Be Libano dauguma jų vyksta į arčiau tiek fiziškai, tiek kultūrine prasme esančias šalis kaip Turkija, Jordanas, Irakas, Egiptas. Palyginimui: į visas Europos valstybes nuo 2011 m. dėl prieglobsčio kreipėsi 800 tūkst. sirų, o Turkijoje jų glaudžiasi daugiau nei du milijonai, Libane, kaip minėta – daugiau nei milijonas.
„Į žodį „pabėgėlis“ negali sudėti visko. Kiekvieno iš jų istorijos – skirtingos“, – sako E. Špokas, atkreipdamas dėmesį, kad tarp išsigelbėti nuo karo norinčių šeimų įsimaišo ir avantiūristai, kurie ryžtasi pasiekti Graikijos Lesbo salos krantus, ieškodami adrenalino. „Įsivaizduokime, kad Lietuvoje prasideda karas. Bėgtų ir mokytojai, ir profesoriai, ir alkoholikai, ir visiški beraščiai“, – kalba Eglė.
Pabaigai – ištrauka iš Libane rašyto Miglės dienoraščio: „Atsisveikiname su Beirutu. Filmavimą baigėme. Visi mūsų būsimo filmo herojai keliauja ne tik kompiuterio, bet ir kiekvieno mūsų atmintyje. Su mumis jie gyvens ir filmą pristačius žiūrovams. Hala Tizimi nuoširdumas, Abdo Ak Hussien išmintis, Yahya Momla patirtis, Mohamed ir EM Ahmed gyvenimas šia diena, Hamed Saffour viltis, kad jo pasakojama istorija prisidės prie pabėgėlių integracijos gerinimo“.
Daugiau skaitykite lzinios.lt
