Pagrindinis » Naujienos » Afganistano jaunimas mokėsi kurti dokumentinį kiną

Afganistano jaunimas mokėsi kurti dokumentinį kiną

Afganistanas4

Audiovizualinių projektų prodiuserė Miglė Satkauskaitė 2013 metais Afganistano sostinėje Kabule dvidešimt vietos jaunuolių mokė dokumentinio kino kūrimo pagrindų. Studentų darbų temos atskleidžia jaunų žmonių kasdienybę, pomėgius, svajones, o kai kurių – socialines problemas.

Afganistane, šalyje, kurios pavadinimas daugeliui asocijuojasi su karu ir Talibanu, jaunimas šoka, dainuoja, žavisi Michaelu Jacksonu ir svajoja kaip visame pasaulyje. Gatvės futbolas, kilimų audėjos, vartojančios opijų, pirmoji moteris reperė ir technomuziką mėgstantys šokėjai – tokias temas savo trumpametražiuose filmuose pristato Afganistano jaunuoliai.

„Vienas sėkmingiausių projektų, apie kurį girdėjau pastaruoju metu, yra nevyriausybinės organizacijos (NVO) įrengtas uždaras riedlenčių parkas jaunimui „Skateistan“. Kabule net merginos nori mokytis važinėti riedučiais ar riedlente. Nors Talibanas to nepripažįsta, jauni žmonės kitaip mato savo šalį. Jie nori žodžio laisvės ir galimybės imtis to, kas patinka, – repuoti arba piešti grafičius“, – teigia Miglė.

Lietuvė, anksčiau dirbusi vaizdo prodiusere Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto, įsikūrusio Ženevoje, Viešųjų ryšių skyriuje, tapo vieno „Afghan New Generation Organization“ jaunimo edukacijos projekto lektore. Daugiau užsieniečių į jį nebuvo įtraukta. „Tokio pobūdžio programos skatina moksleivius ar mokyklą jau baigusius jaunuolius įgyti profesiją. Po kursų dalis mano studentų pradėjo dirbti nedidelėse naujienų agentūrose ar audiovizualinių projektų gamybos įmonėse“, – pasakoja pašnekovė.

Vieni išlaiko šeimą, kiti mokosi

Šalies populiacija – viena jauniausių pasaulyje. Daugiau kaip du trečdaliai Afganistano piliečių yra jaunesni nei 25 metų. Kaip skelbia Statistikos departamentas, ketvirtadalis vaikų iki 14 metų dirba, kad išgyventų ir išlaikytų šeimos narius.

Pasak M. Satkauskaitės, jauni žmonės stengiasi įgyti išsilavinimą, nors daugeliui darbų universiteto diplomo nereikia. Studijos aukštojoje mokykloje įkandamos nedaugeliui, todėl didžioji dalis jaunimo padeda šeimoms ūkiuose auginti galvijus ar prižiūrėti pasėlius. Žemės ūkis – svarbi ekonomikos dalis. Tie, kurie turi galimybę studijuoti, stengiasi išvykti į užsienį arba įstoti į Amerikiečių universitetą. Šis 2006 metais Kabule įkurtas universitetas yra pirmoji privati ir pelno nesiekianti mokymosi įstaiga Afganistane. Joje, palyginti su kitomis šalies aukštosiomis mokyklomis, studijuoja daug merginų – net 41 procentas.

„Universitetuose mokosi gerokai mažiau moterų, tačiau tendencija pamažu keičiasi. Dažniausiai merginos anksti sukuria šeimas, tad jų darbu tampa namų ruoša ir vaikų auginimas“, – priduria M. Satkauskaitė.

2001 metais į valstybines aukštąsias mokyklas buvo priimta 7800 studentų. Per daugiau kaip dešimtmetį šis skaičius smarkiai šoktelėjo: 2015-aisiais valstybiniuose universitetuose jau mokėsi 174 425 studentai, 21 proc. jų sudarė merginos.

Realybę kine perteikia užsieniečiai

Kinas Afganistane po truputį plėtojamas. Natūralu, kad šalies, kurią daugiau kaip 40 metų krečia karas, kultūra pamiršta, nepripažinta ir daugeliui nepažįstama. Įdomu tai, jog valstybės portretą per kino mediją dažnai formuoja ne patys afganai, o svetimšaliai.

„Esu mačiusi dešimtis filmų apie Afganistaną, tačiau beveik visi kurti užsieniečių. Juostų stereotipai gana ryškūs: arba apie karą, arba apie piemenis, ginkluotus kalašnikovais. Akivaizdu, kad toks klišinis vaizdavimas negali būti tiesa, todėl mano pagrindinė motyvacija vykti įgyvendinti šio projekto buvo smalsumas sužinoti ir pamatyti, kaip yra iš tikrųjų“, – tikina pašnekovė. Ji prisipažįsta atradusi šiltų ir nuoširdžių žmonių šalį – bendraujant dingdavo kalbos barjeras, nors M. Satkauskaitė mokėjo tik dari kalbos pagrindus. Sutikti vietiniai labai norėjo, kad pasaulis sužinotų apie kitokį Afganistaną – svetingus gyventojus, turtingą, nuo persų laikų gyvuojančią ypatingą kultūrą, kalbą ir papročius.

Lietuvė pasakoja, kad afganai didžiuodamiesi prisimena 1950–1970 metų laikotarpį, kai Kabulas buvo vienas labiausiai išsivysčiusių regiono miestų. Lankydamasi vietinių namuose ji matė nuotraukas, kuriose užfiksuotos moterys vaikščiojo segėdamos trumpus sijonus, šalyje tuomet buvo geri keliai ir infrastruktūra.

„Kino kūrimo galimybės gana ribotos. Dėl saugumo visa technika tikrinama. Atsivežti geresnių kamerų ar kitokios įrangos ne taip paprasta, reikia leidimų. Be to, dauguma afganų režisierių yra išvykę į JAV ar kitas šalis. Jeigu jie ir kuria filmą apie Afganistaną, dažniausiai tai daro kitose valstybėse. Pavyzdžiui, amerikiečių filmai apie karą Afganistane sukurti JAV kino studijose arba Jordanijoje. Filmuoti šalyje nedaug kas ryžtasi. Nors bandymų atsiranda“, – aiškina prodiuserė.

Paradoksalu, tačiau lyginant Afganistaną su ekonomiškai labiau išsivysčiusiu Iranu, kuris turi pasaulyje pripažintą nacionalinį kiną, atrodo, jog kūrybinė laisvė Afganistane ribojama mažiau. „Net jautrios temos nėra tabu. Mano studentai dokumentinių filmų temas rinkosi laisvai, nebuvo jokios cenzūros. Vienas vaikinas sukūrė juostą apie afganus, kurie dėl geresnių darbo galimybių Irane nelegaliai kerta sieną. Pasieniečiai į tokius asmenis šaudo. Taigi žūva nemažai afganų, ir jų kūnai kartais net neatiduodami artimiesiems. Šios politinės temos, susijusios su Irano ir Afganistano santykiais, ėmėsi pasienio provincijoje gyvenantys mano studentai. Manau, gerai, kad tie jauni žmonės mėgina kalbėti apie tai, kas skaudu, kas juos liečia asmeniškai, nes taip jie turi galimybę analizuoti tam tikras temas ir suvokti, kas vyksta šalyje. Kino kūrimo procesas reikalauja mąstymo ir įsigilinimo“, – pabrėžia Miglė.

Visą pasakojimą skaitykite lzinios.lt

Apie projektą

Šiame „Lietuvos žinių“ numeryje kviečiame skaityti apie lietuvės patirtį Afganistane. Daugiau kai keturis dešimtmečius karo alinamoje valstybėje problemų daug, o sprendimai ne visada lengvi ir aiškūs. Prieš metus publikavome britų parengtą istoriją „Skaudžios nesibaigiančio karo Afganistane pasekmės“, pasakojančią apie didžiąją dalį šalies gyventojų kamuojantį potrauminio streso sindromą. Šį kartą apie gyvenimą ir žmones Afganistane – lietuvės akimis.

Kilus konfliktams kultūra ir švietimas dažnai atsiduria paskutinėje vietoje. Tačiau pasitelkiant būtent šias sritis galima spręsti sveikatos problemas, pagerinti žmonių, ypač jaunų, psichinę sveikatą ir suteikti daugiau darbo bei veiklos galimybių ateityje. Per kiną jaunimas atskleidžia savo patirtį, išreiškia jausmus, kuriais dalytis dažnai būna sunku ir nepatogu. Studentų sukurtus trumpametražius filmus galima pamatyti čia: https://vimeo.com/76253583, https://vimeo.com/67981342, https://vimeo.com/67282101, https://vimeo.com/67280641

***

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

Ilgamečiai projektai





PrAnTrKtPnŠtSk
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
       
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
       
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
       
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
       
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
       
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
       
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
       
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031