Pagrindinis » Naujienos » Nykstantis Viktorijos ežeras Kenijoje: ar dar įmanoma jį išsaugoti? Berta Tilmantaitė

Nykstantis Viktorijos ežeras Kenijoje: ar dar įmanoma jį išsaugoti? Berta Tilmantaitė

bert1

„Jei mano tėvas bei senelis būtų gyvi ir matytų kaip miršta Viktorijas ežeras, jie skaudžiai verktų,” – sako žvejys Nelson Ochieng. Jis užaugo ežero pakrantėse, žvejoja jau 15 metų ir šiuo metu taip pat dirba Dungos paplūdimio valdymo skyriuje, Kisumu mieste, Kenijoje.

Viktorijos ežeras yra didžiausias Afrikos žemyne ir savo paviršiaus plotu – antras pagal dydį gėlavandenis ežeras pasaulyje. Jį dalinasi trys šalys: 51% priklauso Tanzanijai, 43% – Ugandai ir vos 6% – Kenijai. Tačiau net ir tokia maža ežero dalis Kenijai – labai svarbi. Tai yra gamtos išteklių, mineralų bei maisto šaltinis, svarbus regiono ekonomikai. Viktorijos ežeras yra didžiausias Afrikos žemyne ir savo paviršiaus plotu – antras pagal dydį gėlavan- denis ežeras pasaulyje. Jį dalinasi trys šalys: 51% priklauso Tanzanijai, 43% – Ugandai ir vos 6% – Kenijai. Tačiau net ir tokia mažas ežero dalis Kenijai – labai svarbi. Tai yra gamtos išteklių, mineralų bei maisto šaltinis, svarbus regiono ekonomikai .

Tačiau ežeras, Kenijoje šalia jo gyvenančios Luo genties vadinamas Nam Lolwe, sparčiai nyksta. Jau daugybę metų jis kenčia nuo pereikvojimo – neatsakingos žvejybos, nelegalių veiklų, užterštumo, invazinės žuvies – Nilo ešerio – bei įsibrovėliško ir svetimo ežero aplinkai Vandens hiacinto. Ežero pakrantes darko ir statybos. O didžiulė populiacija krantuose neleidžia jam atsikvėpti.

Po maždaug 5 metų ten gali visai nebelikti žuvies. Dėl to aplink ežerą gyvenantys žvejai ir jų šeimos liks be pagrindinio savo pragyvenimo šaltinio.

Ežero nykimo priežastys

Kisumu, pagrindiniame Viktorijos ežero uostamiestyje Kenijoje, paplūdimiai nuolat knibžda pilni žvejų ir žuvies supirkėjų. Bet ežero ištekliai sparčiai senka. “Ežero pakrantėse gyvena per daug žmonių, nemažai jų čia iš miestų grįžta išėję į pensiją. Ežeras tiesiog negali patenkinti visų lūkesčių, žuvies sparčiai mažėja, nebepagauname tiek, kiek prieš keletą metų,“ – sako N. Ochieng.

Ežerą išsekino ir vis dar sekina neatsakinga žvejyba naudojant nelegalią įrangą. Be to, žvejojama be saiko, traukiant kiek įmanoma daugiau bet kokios dydžio ir rūšies žuvies.

“Nuolat turime daugybę nelegalios įrangos, sumerktos į ežerą – tai tinklai, skirti per mažai žuviai. Čia labai populiari mažytė žuvis omena. Jai gaudyti tinkamų tinklų akys – 10mm. Bet žvejai naudoja 5mm ir net mažesnių skylučių tinklus, dėl savo tankumo vadinamais “uodų tinkleliais”. Dėl to sugaunama ir per maža omena,” – pasakoja Michael Otino Nyaguti, nevyriausybinės organizacijos
“Magnam” įkūrėjas.

Be to “uodų tinklai” naudojami žvejybos metodui, vietinių vadinamam “amuok”, kuomet tinklas tempiamas ežero dugnu, surinkdamas viską savo kelyje. Tai nelegalus žvejybos metodas, nes juo pagaunama ir pati mažiausia, nesubrendusi žuvis. “Iš tikrųjų omeną žvejai turėtų gaudyti naktį, naudodami tinkamus tinklus ir šviesą. Šviesa pritraukia vabzdžius, o šie privilioja omeną. Kai omenos susiburia ir pradeda šokinėti gaudydamos vabzdžius, žvejai gali mesti tinklus ir ją sugauti,” – aiškina M.O. Nyaguti. Bet tokia praktika nebenaudojama, nes ja sugaunama per mažai žuvies. Taigi žvejai ima “uodų tinklus” ir iš ežero traukia viską, ką tik gali, net jeigu tai reiškia, kad greitai nebeliks ką traukti.

N. Ochieng, turintis prižiūrėti Dunga paplūdimį rodo ant kranto džiūstančius “uodų tinklelius”, bet nieko negali padaryti, kad šie nebūtų naudojami. “Žmonės nori valgyti ir imasi bet kokių priemonių. Reikia, kad valdžia inicijuotų edukavimo programas ir finansuotų tinkamos įrangos įsigijimą žvejams,” – sako N. Ochieng.

Kita problema – žiauniniai tinklai. Jų skylutės turėtų būti ne mažesnės nei 5-7 inčiai (12-18cm), kad įkliūtų tik subrendusios tilapijos ir Nilo ešeriai. Bet dabar naudojamų žiauninių tinklų skylutės vos siekia 1-1,5 inčių (2,5-4cm), taigi į juos įkliuva ir visai mažutės žuvys. Nelegalūs tinklai šalyje apskritai yra uždrausti, jie negali būti čia gaminami ar importuojami, tačiau vis tiek prasmunka pro šalies sienas, jais vis dar prekiaujama. Nelegalūs tinklai naudojami visai nesislepiant, jie atvirai džiovinami ant kranto, žvejai pardavinėja akivaizdžiai per mažas žuvis. “Jei valdžia nesiims jokių veiksmų, per 2-5 metus ežeras numirs,” – teigia N. Ochieng.

Anot M.O. Nyaguti, problema yra ne tik tame, kad valdžia nesiima jokių veiksmų, bet ir tame, kad stabdo norinčius kažką keisti. “Politikai yra renkami šitų pačių žvejų, taigi norėdami surinkti pakankamai balsų, jie turi pataikauti savo rinkėjams. Esame turėję gerų žuvininkystės inspektorių, kurie norėjo daryti tvarką, bausti prasižengusius. Bet jiems buvo trukdoma atlikti savo pareigas, grasinama, jie buvo perkelti į kitas pareigas,” – pasakoja M.O. Nyaguti.

Invazinės rūšys

Beatodairiška ir besaikė žvejyba įgavo pagreitį Viktorijos ežere užveisus Nilo ešerius – invazinę šiam ežerui žuvies rūšį.

Nilo ešerys ežere buvo pradėtas veisti dar 1950-aisiais, norint padidinti žuvies kiekį. Mokslininkai tam prieštaravo, kadangi baiminosi, jog ši žuvis suardys natūralią ekosistemą. Todėl veisimas buvo pradėtas slapta. Per trisdešimt metų Nilo ešerys tapo dominuojančia žuvimi ir iš tiesų, padarė didelę įtaką ekosistemai.

Kadangi Nilo ešerys yra plėšrus, dėl jo išnyko labai daug skirtingų rūšių žuvies, likusių rūšių skaičiai drastiškai sumažėjo.

Tačiau Nilo ešerys yra pagrindinis laimikis žvejams, jis eksportuojamas į kitas šalis ir yra svarbus regiono ekonomikai. Pastaraisiais metais dėl žuvies išteklių pereikvojimo, smarkiai sumažėjo ir Nilo ešerių skaičius. Tai padeda atsigauti kitoms nykstančioms ežero žuvų rūšims, tačiau nansiškai nukenčia žvejybos pramonė.

Nemažai problemų sukelia ir dar vienas ežero įsibrovėlis – vandens hiacintas, atklydęs iš Pietų Amerikos tropikų. Manoma, kad jį į ežero apylinkes Ruandoje atgabeno Belgijos kolonistai, norėję pagražinti kraštovaizdį. Tačiau bėgant laikui vandens hiacintas smarkiai pasklido, ypatingai Kisumu regione Kenijoje ir uždengė nemažą dalį ežero, todėl pradėjo kelti rūpesčių.

“Dėl šio augalo, ežeras dūsta,” – paaiškina M.O. Nyaguti. Dėl vandens hiacinto stipriai sumažėja deguonies kiekis vandenyje, o tai labai žalinga visiems ežero gyventojams. Tai prisideda ir prie stipriai mažėjančio žuvies kiekio. Tiesa, kai kurių žuvų, prisitaikiusių gyventi mažiau deguonies turinčiame vandenyje, skaičiai išaugo, bet jie nei iš tolo nepri- lygsta nykstančios žuvies skaičiams.

Dėl vandens hiacinto paplitimo, kai kuriose ežero vietose nebeįmanoma praplaukti valtimis, ten įsipainioja tinklai, žuvys praranda neršimo vietas. Todėl augalo sklaidą ir dengiamą teritoriją būtina kontroliuoti.

Griaunančios statybos

“Čia namą statosi teisininkas, čia – Kisumu apskrities gubernatorius,” – ranka mosteli M.O. Nyaguti į pakrantėje vykstančias statybas, maža valtele plaukiant vandens hiacintais apipintu ežero pakraščiu.

Teritorija aplink ežerą turėtų būti saugoma, tačiau namai statomi tiesiog ant kranto, tvoras nukeliant į patį ežerą, kurio pakraščiuose neršia žuvys, atplaukia begemotai.

“Be to, nuotėkos iš tų namų, kaip ir iš gamyklų, esančių šalia ežerų, teka tiesiai į ežerą. Tokia tarša žudo begemotus, krokodilus ir kitus ežero gyventojus,” – teigia N. Ochieng. “Tai didelis iššūkis, nes čia statybomis užsiima svarbios personos, jas sudėtinga sukontroliuoti. O juk jie yra žmonės, kurie turėtų rūpintis ežero išsaugojimu, įstatymų vykdymu. Vietoj to jie stato namus ir net viešbučius, nieko nepaisydami” – pasakoja M.O. Nyaguti.

Tačiau negąsdinamas iššūkių, jis ir jo organizacija padavė šių nelegalių statybų savininkus į teismą. “Byla jau yra teisme. Siekiame, kad teritorija aplink ežerą būti pripažinta laisva bendruomenės teritorija ir joje negalėtų vykti privačios statybos,” – paaiškina M.O. Nyaguti.

bert4

Iniciatyva keistis

Kadangi valdžios institucijos ir atsakingi politikai Viktorijos ežero problemoms neskiria pakankamai dėmesio, atsiranda vis daugiau nevyriausybinių organizacijų, perimančių iniciatyvą į savo rankas.

Vienos tokios organizacijos įkūrėjas, M. O. Nyaguti, pats užsiimdavo pramonine žvejyba ir nelegaliomis veiklomis, tačiau laikui bėgant suprato, kad naikina ežerą ir šio situacija tik prastėja. Dabar vyras vadovauja “Magnam” aplinkos apsaugos tinklui (Magnam Environmental Network), kurį kartu su bendraminčiais įsteigė 2009-aisiais. “Magnam” Luo kalboje reiškia “Iš ežero”, anot M.O. Nyaguti, tai – bendruomeninė organizacija, vienijanti bendraminčius, kurie nori pokyčių ir siekia pakeisti susidariusią situaciją ežere bei aplink jį.

M.O. Nyaguti pagal išsilavinimą yra elektros inžinierius, keletą metų dirbęs Kenijos miškininkystės tyrimų institute. Tačiau kartas nuo karto grįždamas aplankyti prie ežero gyvenusios šeimos, vyras pastebėjo, kad žuvininkystės verslas klesti, ir jokio išsilavinimo neturintys žvejai uždirba gerokai daugiau už jį. “Pagalvojau, kodėl turiu tenkintis uždirbamais graši- ais ir kamuotis mieste, jei galiu grįžti į sau artimą aplinką ir čia gerai gyventi,” sako M.O. Nyaguti. Metęs darbą jis grįžo į Kisumų užmiestį ir ėmėsi žvejybos. Tik geras gyvenimas ilgai nesitęsė, vyras greitai pastebėjo, kad žvejyba einasi vis sunkiau – žuvies kiekis mažėja.

Tapo aišku, kad būtini pokyčiai, todėl Valstybinis žuvininkystės departamentas prie Žemės ūkio, gyvulininkystės ir žuvininkystės ministerijos inicijavo Paplūdimių valdymo skyrius, kurie turėjo prižiūrėti, kad žvejyba vyktų teisingai, nebūtų naudojami nelegalūs tinklai bei įrankiai, nebūtų gaudoma per maža žuvis. “Aš savanoriškai prisijungiau prie tų skyrių veiklos, buvau išrinktas pirmininku, kartu su valdžios atstovais siekėme įtraukti visą bendruomenę, ją edukuoti, priversti suprasti, kad ežeras yra visiems svarbus resursų šaltinis, todėl juo būtina rūpintis visiems kartu,” – aiškina M.O. Nyaguti.

Tačiau Paplūdimių valdymo skyriuose dirba ir žmonės, kurie patys užsiima nelegaliomis veiklomis bei žalinga žvejyba, todėl priežiūra bei kontrolė nevyksta taip, kaip turėtų.

“Greitai supratau, šie skyriai neatlieka savo darbo. Aš ir mano kolegos norėjome skleisti informaciją ir skatinti pokyčius, taigi dažnai kalbėdavome per vietinį
radiją. Bet daugumai žvejų ir Paplūdimių valdymo skyrių tai nepatiko, jie nuo mūsų atsiribojo, galvojo, jog norime jiems pakenkti. Žvejai prižiūrėtojams mokėdavo apsaugos mokestį, kad šie jų nekontroliuotų ir tęsdavo nelegalias veiklas. Tą patį darydavo ir patys prižiūrėtojai. Todėl su keletu kolegų įkūrėme savo organizaciją,” – apie “Magnam” įkūrimo pradžią pasakoja M.O. Nyaguti.

“Dirbti buvo labai sunku, nes tuo metu žuvies dar buvo pakankamai. Dėl to žmonės netikėjo tuo ką jiems sakome, nesuprato, kad situacija prastėja, jiems atrodė, kad tiesiog norime atimti maistą tiesiai jiems iš burnos, juos apgauti. Tik dabar, kai žuvies jau beveik nebėra, o uždirbamų pinigų sumos gerokai sumažėjo, jie pradeda suprasti, jog buvome teisūs ir tai pripažįsta,” – sako M.O. Nyaguti.

bert2

Žuvis už seksą

“Kadangi didelių, subrendusių žuvų ežere likę mažai, visi jos nori, kaina auga ir ne kiekvienas gali leisti sau ją įsigyti,” – aiškina M. O. Nyaguti. Tuo besinaudojantys vyrai, išnaudoja socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamas moteris, reikalaudami iš jų sekso. Sumažėję žuvies kiekiai ir išaugusi konkurencija tarp moterų supirkėjų skatina palei Viktorijos ežero krantus vis dar gajų fenomeną “žuvis už seksą” (fish for sex).

Žuvies supirkėjos, norėdamos užsitikrinti kasdienę šviežios žuvies porciją sau, užmezga seksualinius santykius su žvejais. Šie, grįždami iš žūklės, į šalį atideda geresnį laimikį savo moterims, kartais padaro nuolaidą. Kai kurie žvejai turi net kelias tokias savo klientes skirtingose vietose.

Pasak N. Ochieng “žuvis už seksą” praktika ypač paplitusi Takawirri, Remba, Migingo, Mfangano ir Kibwogi salose. “Ten sudėtingesnės gyvenimo sąlygos, skurdas, todėl moterys, daugiausiai vienišos, išsiskyrusios arba našlės, desperatiškai ieško būdų išgyventi. Kai kurie vyrai netgi lieka ten su jomis, palikdami savo žmonas ir šeimas čia. Tuomet jau šios netenka pagrindinio maitintojo ir žuvies tiekėjo,” – apie situacijos beviltiškumą pasakoja N. Ochieng. Dunga paplūdimys, Kisumu mieste, taip pat yra pagarsėjęs “žuvis už seksą” praktika, ypač jaunų mergaičių susitarimais iškeisti žuvį į seksą. Vyresnės moterys, seniau pačios tuo užsiiminėjusios, vėliau su žvejais supažindina savo dukras, kurios perima šią tradiciją. Įsigalėjęs skurdas neleidžia joms ištrūkti iš šios situacijos.

Moterys dažnai miega su keliais žvejais, o žvejai paraleliai naudojasi keliomis moterimis, todėl susidaro sąlygos lytiniu būdu plintančioms ligoms sklisti. Vis dažniau pasigirsta kalbų ir apie gėjų vyrų tarpusavio santykius tais pačiais tiksliais. Būtent Kisumu miestas yra antras pagal dydį ŽIV/AIDS židinys šalyje. Dar 80-aisiais, pirmieji ŽIV/AIDS atvejai Afrikos žemyne buvo užfiksuoti žvejų bendruomenėse aplink Viktorijos ežerą. Todėl tikima, kad “žuvis už seksą” praktiką stipriai prisideda prie šių ligų plitimo.

bert3

Ežero gelbėjimas

Moterų supirkta žuvis dažniausiai keliauja į vietinius turgus. Moterys jas pardavinėja šviežias arba išdarinėja, išverda aliejuje ir siūlo vietiniams pietums ar vakarienei. Dalis žuvies liekai šeimai išmaitinti.

“Nelegaliais būdais pagautą per mažą žuvį turėtų būti draudžiama atplukdyti į paplūdimius, tačiau atsakingi pareigūnai dėl to nesiima jokių priemonių,” – teigia M. O. Nyaguti.

Pasak jo, prekyba žuvimi taip pat turėtų būti griežtai prižiūrima. Jei supirkėjai neturėtų galimybės perparduoti per mažos žuvies turguose, jie jos iš žvejų nebepirktų. Jei žvejai negalėtų parduoti per mažos žuvies, jie galiausiai nustotų ją gaudyti ir keistų žvejybos įpročius. Tuomet ežeras turėtų galimybę atsigauti.

“Ežeras nuo miško skiriasi tuo, kad gali daug greičiau atsigauti – žuvis auga gana sparčiai. Po 4-6 mėnesių atsakingos žvejybos ir vartojimo, ežero būklė žymiai pagerėtų. Tada būtų galima toliau spręsti visas kitas problemas,” – teigia M. O. Nyaguti.

“Kai nebeliks žuvų, ežere bus galima tik maudytis ar skalbti. Gal atsiras pramogų turistams,“ – sako N. Ochieng. Jis jau praranda viltį atgaivinti ežerą, daugiausia dėl politikų abejingumo ir koru pcijos. Bet M. O. Nyaguti vis dar įsitikinęs, kad galimybė išgelbėti ežerą yra, jeigu susivienys visa bendruomenė ir ims keistis, prisiims atsakomybę ir veiks kartu. “Tikiu bendruomenės dialogu. Žmonės turi nustoti vartoti per mažą, nelegaliai pagautą žuvį. Jei nebus paklausos, arši žvejyba aprims. Galėtume patys nusistatyti taisykles ir jų laikytis. Pavyzdžiui, 500m nuo ežero kranto būtų draudžiama teritorija, ten būtų galima žvejoti tik savo reikmėms, ne komerciškai. Šitaip apsaugotume teritoriją, kurioje žuvys neršia. Tuomet būtų kitos teritorijos, kuriose leidžiama statyti legalius skirtingų rūšių tinklus. Šitaip visa bendruomenė būtų atsakinga ir rūpintųsi jai visai priklausančiais ežero ištekliais,” – įsitikinęs M. O. Nyaguti.

Viktorijos ežeras buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis iš kartos į kartą besikeičiančiai ežero bendruomenei. Tačiau dabar žvej ai nebėra pajėgūs išlaikyti šeimų iš žvejybos, kaip darė jų tėvai ir seneliai. “Aš esu labai labai piktas, nes negaliu gyventi taip, kaip mano tėvas ar senelis. Ir ne tik dėl pinigų, bet dėl visos aplinkos, dvasinio ryšio su gamta. O ką reikės daryti mano vaikams?” – retoriškai klausia N. Ochieng.

M. O. Nyaguti atsimena, kaip vaikystėje dienas leisdavo ežere, žvejodamas iš valties. “Kai buvau mažas, išplaukdavau valtimi žvejoti su meškere – tai buvo labai smagu. Kelios minutės – ir turi žuvį. Šiandien berniukai nebegali tuo užsiimti, net praleidę visą dieną, gali grįžti be nieko,” – M. O. Nyaguti.

greitai atsidurtų visiškoje aklavietėje. “Šis kelias veda į niekur,” – įsitikinęs M. O. Nyaguti. “Galbūt aš jau niekada negalėsiu pragyventi iš ežero, bet turiu sūnus, turbūt turėsiu anūkų. Galvoju apie juos. Kaip jie išgyvens? Kenijoje šiandien sunki situacija, daug bedarbystės. Todėl darbo vietos ežere būtų išsigelbėjimas. Ir tai įmanoma, tikrai tikiu, kad galime atgaivinti ežerą ir vėl iš jo gyventi,” – pozityviai nusiteikęs šypsosi aktyvistas. Kad ežeras būtų išsaugotas, svarbu
vykdyti įstatymus, kontroliuoti nelegalios įrangos pardavimą, naudojimą ir žvejybos procesus ežere. Taip pat ne mažiau svarbi ir prekybos žuvimi kontrolė. “Valdžia Kenijoje yra labai korumpuota. Mes, žvejai, kreipiamės į pareigūnus, ieškome dialogo. Bet jiem rūpi tik surinkti mokesčius, jie nenori mums padėti. Jie turėtų mokyti žvejus kaip teisingai žvejoti, padėti įsigyti tinkamus įrankius ir tinklus, bet jiems niekas nerūpi,” – skundžiasi N. Ochieng.

Parama – veltui

Sunkiai įveikiami yra ir finansiniai iššūkiai. Anot M. O. Nyaguti, kai kurie žvejai, net norėdami, negalėtų sau leisti įsigyti naujos tinkamos įrangos ir pereiti prie legalios, teisingos žvejybos. Dėl to reikalinga pagalba iš šalies. Ir pagalba randasi, tačiau ne visada yra tinkama.

“Prieš keletą metų Europos Sąjunga ir kiti donorai skyrė daug pinigų įvairiems įrankiams, technikai ir įrengimams. Problema tame, kad prieš juos atvežant, su pačiais žvejais nebuvo pasikonsultuota, taigi dalies gautų dalykų nebuvo galima tinkamai panaudoti, jie neatitiko reikalavimų. Pritrūko komunikacijos tarp donorų ir pačios bendruomenės,” – paaiškina M. O. Nyaguti. Pavyzdžiui, buvo pastatyta daug šaldymo įrenginių, kad pagauta žuvis galėtų būti šaldoma, o ne pūtų ant kranto. Tai tik paskatino didinti žvejybos pajėgumus. O dabar žuvies nebėra, kas pagaunama, iš karto parduodama, taigi ir šaldymo įrenginiai stovi nenaudojami.

Pasak aktyvisto, donorų skirti pinigai dažniausiai atitenka valstybinėms įstaigoms, taigi ten ir pasilieka, nusėda korumpuotų valdininkų kišenėse. O nevyriausybinėms organizacijoms, tokioms kaip “Magnam”, finansavimo vis dar labai trūksta, jos laikosi tik dėl pačių aktyvistų užsispyrimo bei ryžto.

Anot M. O. Nyaguti, svarbiausia visgi yra pačios bendruomenės sąmoningumas. “Jei mes patys nepasikeisime, nepadės ir milijonai, pumpuojami iš Europos Sąjungos ar kitų donorų, ežeras sunyks,” – įsitikinęs jis.

Kiti maisto ir pragyvenimo šaltiniai

Iš viso apie 30 milijonų žmonių visose trijose ežerą juosiančiose šalyse tiesiogiai priklauso nuo ežero ir gyvena iš jo. Tačiau dabar žmonės turi ieškoti kitų pragyvenimo ir maisto šaltinių.

“Ežeras miršta. Todėl žvejai praranda darbus, kraustosi į miestus, ieško kitos veiklos, pavyzdžiui, dirba motociklų-taksi vairuotojais,” – teigia N. Ochieng.

“Dauguma žvejų dar nėra pasiruošę pokyčiams, nes tiesiog nežino kaip kitaip pragyventi. Miestuose situacija irgi prastėja. Nebegalėdami pragyventi iš ežero, žmonės ieško kitų darbų, o neradę, pradeda vogti, prašyti išmaldos. Darosi vis nesaugiau, kylą įtampa. Jei žmonės gautų pakankamai maisto iš ežero, tokios situacijos nebūtų. Bet ežere lieka tik vanduo, iš kurio jokios naudos,” – sako M. O. Nyaguti. Iš pradžių jo ir kolegų įsteigta organizacija “Magnam” orientavosi į tiesiogines veiklas ežere. Tačiau laikui bėgant tikslai išsiplėtė, nuo ežero buvo atsitraukta ir pradėta kalbėti apie kitas veiklas, galinčias sumažinti spaudimą ežerui. “Aš buvau vienas pirmųjų žvejų, nustojęs užsiiminėti komercine žvejyba dėl ežero būklės. Tada pradėjau galvoti, kokiais kitais būdais galiu išgyventi? Kad išmaitinčiau šeimą ir turėčiau ką padėti ant stalo, ėmiausi žemdirbystės bei augalininkystės,” – pasakoja M. O. Nyaguti. Jis savo pavyzdžiu vietiniams bando įrodyti, kad galima išgyventi ir be ežero, leidžiant jam šiek tiek pailsėti. Prie naujai pastatyto namelio vyras su šeima sodina daržą ir sodą.

“Bendruomenėje su “Magnam” sodiname daug medžių, ypač prie mokyklų. Norime pradėti vaismedžių auginimą, prisodinti mango, apelsinmedžių. Mokome žmones, kad maisto galima rasti ne tik ežere, bet ir patiems užsiauginti, o vaisius bei daržoves pardavus – ir užsidirbti,” – aiškina M. O. Nyaguti.

Žvejų bendruomenė nėra pratusi prie žemdirbystės – pagrindinis pragyvenimo šaltinis visada buvo ežeras, o aplink namus plyti pievos ir tuščios žemės. Jas užsodinti ir ragina M. O. Nyaguti bei “Magnam” organizacija. Šitaip sumažėtų spaudimas ežerui, jo ištekliai galėtų atsigauti.

“Prie ežero gyvenu nuo pat gimimo. Jaučiu stiprų ryšį su šia vieta, ežeras yra mano darbas, mano gyvenimas, mano viskas. Čia gyveno ir mirė mano senelis, mano tėvas, aš irgi noriu čia numirti. Bet prieš tai noriu gero gyvenimo, o neatsakinga valdžia, palikusi ežerą myriop, šitaip išžudys ir aplinkui gyvenančius žmones,” – baiminasi N. Ochieng.

Tekstas ir fotografijos Bertos Tilmantaitės

bert

Berta Tilmantaitė yra multimedijų žurnalistė, kurianti dokumentinius pasakojimus fotografijomis, filmuota medžiaga bei tekstais Lietuvoje ir užsienyje. Fotožurnalistė pasakoja istorijas iš įvairių pasaulio šalių apie socialines problemas, žmogaus teises, žmonijos ir gamtos ryšį bei kultūrą. B. Tilmantaitės istorijos dažnai siejasi ir su kultūrine įvairove, vietos žmonių papročiais ar krašto unikalumu. Ji taip pat yra dokumentinių multimedijos pasakojimų platformos Nanook (www.nanook.lt) bendraįkūrėja.

Ilgamečiai projektai





PrAnTrKtPnŠtSk
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
       
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
       
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
       
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
       
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
       
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
       
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
       
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
       
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031