Pagrindinis » Naujienos » Katalikų Bažnyčia Ganoje – nedominuojanti, bet gerbiama. Rosita Garškaitė

Katalikų Bažnyčia Ganoje – nedominuojanti, bet gerbiama. Rosita Garškaitė

Gana_religija4

Ganiečiai yra labai religingi. Kai kurių bažnyčių pavadinimus sostinėje Akroje atpažįstu – presbiterijonai, pastarųjų dienų šventieji, metodistai, o kitus matau pirmą kartą. Gatvėse apstu plakatų, kviečiančių į įvairiausių krikščionių bažnyčių koncertus, pastorių pamokslų ar pranašysčių vakarus. Citatos iš Biblijos visur – ant mašinų langų, guminių vietinių dėvimų apyrankių, valiutos keitykloje.

Apie 70 proc. ganiečių – krikščionys, mažiau nei septintadalis – katalikai. Tikinčiųjų sielų kiekiu Katalikų Bažnyčia čia nusileidžia šiek tiek gausesnėms įvairioms protestantų ir daugiau nei dvigubai populiaresnėms naujoms charizmatinėms bažnyčioms. Tačiau katalikai Ganoje labai gerbiami dėl socialinės veiklos. Tai viena iš priežasčių, kuria aiškinamas spartus katalikybės augimas visame Afrikos žemyne.

Pagal Džordžtauno universiteto 2015 m. ataskaitą „Katalikybė pasaulyje: tendencijos ir prognozės“, per pastaruosius tris dešimtmečius katalikų skaičius Afrikoje daugiau nei patrigubėjo – nuo 58 iki 198 milijonų. Skaičiuojama, kad 2040-aisiais Afrikoje gyvens 460 mln. katalikų. Katalikų Bažnyčia neretai tampa viena iš nedaugelio gerai veikiančių, patikimų institucijų, šalyse, kurios negali užtikrinti savo piliečiams būtinų socialinių paslaugų, tokių kaip švietimas ar sveikatos apsauga. Pavyzdžiui, Europoje katalikiškose švietimo įstaigose (nuo darželių iki universitetų) mokosi devyni, tuo metu Afrikoje – 23 milijonai žmonių.

Maliarija, diarėja ir valstybiniai apdovanojimai

Į centrinėje sostinės dalyje, priešais buvusius prezidento rūmus, esančią Kristaus Karaliaus parapiją atvykstu susipažinti su tėvu Andrew Campbellu, kurį man iš anksto pristatė kaip „visų mylimą kunigą“. Jį lengva atpažinti iš tolo – balta oda, balta sutana. Jis airis, atvykęs į Ganą dar aštuntajame dešimtmetyje. Nelengva suminėti visus jo nuo to laiko nuveiktus darbus: vaikų ligoninės priestatai, leprozoriumas (sergančiųjų raupsais karantino vieta), vidurinė ir profesinė mokyklos, labdaros valgykla, nevyriausybinė organizacija globojanti senelius. Kunigas sėdi didžiulio medžio šešėlyje ir klauso mokinio iš šalia esančios prestižinės mokyklos, į kurią užrašomi dar negimę vaikai, išpažinties. Pasitikęs vedasi į savo kabinetą, be perstojo vėdinamą oro kondicionieriaus. Per beveik penkis dešimtmečius gyvenimo tropinio klimato šalyje – daugybę kartų persirgta maliarija, nesuskaitomi diarėjos protrūkiai ir trys valstybiniai apdovanojimai.

„Mano misija – suteikti žmonėms viltį. Dirbu su pagyvenusiais žmonėmis, prostitutėmis, raupsuotaisiais, kaliniais, skelbiu jiems Dievo žodį“, – savo veiklą apibūdina kunigas, aštuoniolikos prisijungęs prie Dievo žodžio misionierių kongregacijos. Jis pasakoja atvykęs dirbti į Ganą, nes socialinės problemos čia kur kas didesnio masto. Jungtinių Tautų duomenimis, maždaug ketvirtadalis ganiečių gyvena žemiau skurdo ribos. Pasak tėvo Campbello, dalis vietinių net negali leisti sau susirgti. Kita vertus, jis įžvelgia pagerėjimą – atsirado valstybinis sveikatos draudimas, specialus fondas raupsuotiesiems.

Dauguma pašnekovo, vadinamo ir „elgetaujančiu kunigu“ dėl neeilinio sugebėjimo rinkti lėšas, iniciatyvų siejasi su jo paties jaunyste: „Nenorėčiau, kad kiti kartotų mano patirtį. Tėvai neturėjo pinigų leisti manęs į vidurinę, pradėjau dirbti būdamas trylikos. Tai mane išmokė vertinti išsilavinimą“. Misionierius pasakoja, kad visi pinigai labdarai gaunami iš vietinių gyventojų, esama pačių įvairiausių pasauliečių katalikų komitetų ir valdybų: „Jei projektas geras ir skaidrus, aišku, kur nukeliauja pinigai – jokių problemų įtraukti žmones“. Pasak jo, ganiečiai gerbia Katalikų Bažnyčią už aktyvią veiklą socialinėje srityje. „Kitos bažnyčios daug dėmesio teikia klestėjimui. Mes ne. Esame dėl žmonių kilnumo, vilties, meilės, teisių“, – tikina pašnekovas, pavyzdžiu laikantis šių metų rudenį šventąja paskelbtą motiną Teresę iš Kalkutos. Apsižvalgiusi kabinete pamatau plakatą su jos atvaizdu. Taip pat ir futbolo klubo „Manchester United“ sirgaliaus šaliką.

Gana_religija3

Iš Sodomos ir Gomoros į Dievo miestą

Šventosios iš Kalkutos įkurtai Dievo meilės misionierių kunigų kongregacijai priklauso tėvas Subash Chattilappily. Jis indas, gyvenantis Ganoje aštuonerius metus, trejus iš jų dirba didžiausiame šalies lūšnyne Senoji Fadama. „Dar būdamas mokinys supratau, kad mano charizma – padėti kitiems. Namie, Indijoje, prašydavome, kad turtingos šeimos padėtų neturtingoms surengti vaikų vestuves. Jau tada buvau toks. Išgirdęs apie motiną Teresę, prisijungiau. Jei galiu padėti, stengiuosi iš visų jėgų ir esu laimingas. Ne visuomet lengva, bet esu čia, nes manęs reikia“, – ramiai ir tyliai pasakoja kunigas. Jis atsakingas už lūšnyne esančią suaugusiųjų mokyklą, kuri užsimezgė jo pirmtakui pranciškonui ėmus bare mokyti vieną jaunuolį anglų kalbos.

Gandas pasklido ir greitu metu norintieji mokytis bare nebetilpo, teko ieškoti patalpų. „Dievo miestu“ pavadintoje mokykloje suaugusieji vakarais mokomi anglų kalbos, gamtos mokslų, matematikos, etikos. Kasdienis mokestis – 30 pesevų, vietinių centų, už kuriuos galima nusipirkti tik vandens maišelį. Kunigas paaiškina, kad būtina paimti iš žmonių bent simbolinį užmokestį, kad įvertintų tai, ką gauna. Iš viso užsiregistravusių yra apie pusšimtį, vyrai pamokas lanko kur kas reguliariau nei moterys. Dauguma jų yra musulmonai, iš skurdžios šalies šiaurės, atvykę į sostinę užsidirbti. Dalis dirba elektroninių atliekų laužyne, kiti pardavinėja vaisius, telefonus, vairuoja lūšnyne populiarius dviračius-taksi.

Senojoje Fadamoje gyvena daugiau nei 80 tūkst. žmonių, o „Dievo mieste“ jų mokosi vos dalelytė. Liūdnų akių kunigas aprodo patalpas: nuo lentų dar nenuvalyti praėjusią pamoką išmokti angliški žodžiai, uždangstyti kompiuteriai, kuriais kiekvieną vakarą galima naudotis nemokamai, siuvimo mašinos. Jis supranta, kad sisteminių pokyčių ir platesnio poveikio nepasieks, tačiau stengiasi iš visos širdies dėl tų kelių tobulėjančių. Galbūt jie susiras geresnius darbus ir galės išsikraustyti iš šios vargingos ir labai užterštos vietos. Pradžioje vietiniai kunigą šaukdavo „obroni“, viena iš vietinių kalbų taip apibūdinami kitos rasės žmonės. Kartu vaikštome lūšnyno gatvėse, su juo sveikinasi, pažįsta, jau kurį laiką „obroni“ nebevadina. Tėvas Subash patikina, kad čia saugu, net ir vėlai naktį. Tiesa, ganiečiai šį lūšnyną vadina Sodoma ir Gomora pagal biblijinius miestus, sunaikintus už ištvirkimą. Anot kunigo, lūšnyne yra tokio pavadinimo gatvė, kur dirba prostitutės, tačiau apskritai apibūdinimas neteisingas. „Apmaudu, bet jei tik kas čia nutinka, antraštėse didelėmis raidėmis užrašoma Sodoma ir Gomora, – apie žiniasklaidos elgesį pasakoja pašnekovas. – Manau, kad išorėje vyksta daug didesnių baisybių“.

Gana_religija2

Dėl moterų ir vaikų

Neseniai Senosios Fadamos lūšnyne su moterimis, norinčiomis grįžti prie mokslų, ėmė dirbti penkios vienuolės iš Dieviškojo Atpirkėjo tarnaičių kongregacijos. „Esame labai laimingos, jei galime bent 33 moteris ištraukti iš lūšnyno“, – sako sesuo Matilda Sorkpor, vienuolyno Akroje vyresnioji. Norint ją aplankyti teko sukarti nemenką kelią, vienuolynas įsikūręs sostinės pakraštyje, netoli oro uosto. Pašnekovė pasiūlo įprastines ganietiškas vaišes – šešėlį ir vandens. Sesuo Matilda – vietinė, iš rytinio Voltos regiono, jos kongregacija taip pat vietinė, įkurta Akroje šeštajame dešimtmetyje. Dabar jai priklauso 128 seserys. Jų charizma – darbuotis dėl moterų ir vaikų.

„Tai nereiškia, kad nesirūpiname berniukais“, – su šypsena priduria sesuo. Iš šalia esančios mokyklos mus pasiekia vaikų klegesys, joje mokosi ir berniukai, ir mergaitės, ir katalikai, ir kitų konfesijų ar religijų tikintieji. Vienuolės dirba lopšeliuose, mokyklose, ligoninėse, rūpinasi senukais, moterimis kaimiškose vietovėse. Naujausia ir pašnekovei arčiausiai širdies esanti veikla – neseniai jų įkurti našlaičių namai. Pasak vienuolyno vyresniosios, Katalikų Bažnyčia Ganoje ne tik rūpinasi labiausiai pažeidžiamais žmonėmis, bet ir ugdo savo narius galvoti ne vien apie save. „Mes darome tą patį, ką ir jūs, baltieji. Dabar mes žinome, kaip aukoti kitiems. Lėšų iš išorės nebėra, esame nepriklausomi“, – kalba ji.

Gana_religija

Pasak sesers Matildos, palyginus su Rytų Afrika, Ganoje katalikų skaičius taip sparčiai neauga: „Užmigome ant praeities laurų. Turėtume daugiau evangelizuoti“. Ji apie savo kongregaciją sužinojo būtent vienuolių evangelizacijos jos mokykloje metu. Išgirdusi apie dukters norą paskirti gyvenimą Dievui pašnekovės mama pasakė, kad tik per jos lavoną. Aštuoniolikos prie kongregacijos prisijungusi Matilda nuo giminaičių šį faktą slėpė, kurį laiką leido suprasti, kad rengiasi būti medicinos sesele. „Tai pašaukimas, ne kiekvienas gali taip gyventi. Bet aš niekada nesigailėjau, kad esu sesuo“ – apibendrina ji. „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ – šiuo Marijos atsakymu angelui Gabrieliui vadovaujasi sesuo Matilda ir visa jos kongregacija. Ji tykiai kalba ir garsiai juokiasi. Dėvi baltutėlį abitą, nepaliaujamai šypsosi. Kelias sekundes negirdžiu jos pasakojimo, mat virš mūsų, labai žemai, praskrenda lėktuvas.

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

Projektas publikuotas portale lzinios.lt ir dienraštyje „Lietuvos žinios“.

Tekstas ir fotografijos Rositos Garškaitės

RositaGarskaite

Projekto pradžioje sakiau, kad nė vienas žmogus nėra sala ir tuo dar labiau įsitikinau dviejų kelionių jo metu dėka – į Nigeriją ir Ganą. Ši istorija – iš pastarosios sostinės Akros. Iš viso parsivežiau keturis pasakojimus, o siūlau iliustruojantį, kaip vietiniai ir atvykėliai katalikų bendruomenės nariai siekia sumažinti skurdą. Per pastaruosius tris dešimtmečius katalikų skaičius Afrikoje daugiau nei patrigubėjo. Neretai besivystančiose žemyno valstybėse, negalinčiose savo piliečiams užtikrinti būtinų socialinių paslaugų, tokių kaip švietimas ar sveikatos apsauga, Katalikų Bažnyčia tampa viena iš nedaugelio patikimų institucijų. Dirbu žurnaliste penkerius metus ir džiaugiuosi, kad profesinio kelio pradžioje teko galimybė tiesiogiai pažinti pasaulį už gimtųjų Lietuvos ir Europos ribų kelionėmis iš į Afriką, iš kurios, beje, visi mes kilę.

Ilgamečiai projektai





PrAnTrKtPnŠtSk
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
       
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
       
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
       
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
       
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
       
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
       
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
       
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
       
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031